„New Pessimism“ yra 2018 m. Džokjakartoje, Indonezijoje įsikūręs gamybos ir leidybos kooperatyvas. Po jo vardu menininkai Natasha Tontey ir Riar Rizaldi, taikydami judančio vaizdo praktiką, tyrinėja siaubo, teroro ir blogo skonio sąvokas populiariojoje kultūroje, bei sociologines, technologines ir ekologines problemas kylančias iš Indonezijos kraštovaizdžio ir socialinės dinamikos. Savo darbus jie įvardina „naujojo pesimizmo stiliumi“ – tai terminas, kurį jie vartoja apibūdinti savo meninę praktiką ir pesimizmą kalbant apie socialinę bei ekologinę situaciją Indonezijoje ir pasaulyje. Programoje bus pristatomi 2021-2023 metais menininkų sukurti filmai.

 

Režisierių biografijos:

Natasha Tontey yra menininkė, gyvenanti Džokjakartoje, Indonezijoje. Savo meninėje praktikoje daugiausia tyrinėja fikcinius istorinius pasakojimus ir mitus, susijusius su dirbtinai keliama baime. Ją domina įvairios galimybės kurti kitokią ateitį, įsivaizduojamą remiantis ne didžiųjų, įsitvirtinusių institucijų požiūriu, o subtiliomis, asmeniškomis atstumtųjų subjektų ir individų pastangomis įveikti sunkumus. Tarp pastarojo meto parodų – personalinė paroda „Auto Italia“, Londone (2022), parodos Singapūro bienalėje (2022); „De Stroom Den Haag“ (2022); GHOST ir „2565“ Bankoke (2022); „Protozone8 Queer Trust“ Ciuriche (2022); ARKO menų taryboje (2022) ir „Leeum“ meno muziejuje (2022) Seule; „Hamburger Bahnhof“ šiuolaikinio meno muziejuje (2021) ir „transmediale“ (2021) Berlyne; „Performance Space 2021“ Sidnėjuje; „Other Futures“, Amsterdame (2021); Singapūro tarptautiniame kino festivalyje (2021), „Kyoto Experiment 2021“; Azijos kino archyve Singapūre (2021). 2020 m. jai suteiktas Karlsrūhės meno ir medijų centro ZKM ir „Schloss-Solitude“ akademijos apdovanojimas HASH. Menininkė yra 2021-2023 m. Jaunimo akademijos prie Berlyno dailės akademijos stipendininkė pagal programą „Human Machine“.

Riaras Rizaldis yra menininkas ir filmų kūrėjas. Daugiausia dirba su judančiais vaizdais ir garsu, tiek kino teatro „juodosios dėžės“ aplinkoje, tiek ir kitose erdvėse kurdamas instaliacijas. Savo meninėje praktikoje daugiausia dėmesio skiria kapitalo ir technologijų, darbo ir gamtos, pasaulėžiūros, žanrinio kino ir teorinės fikcijos galimybių santykiams. Jo darbai rodyti įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose (įskaitant Lokarną, IFFR, Vienos bienalę, Londono BFI, „Cinema du Reel“, Vankuverį ir kt.), taip pat „NTT InterCommunication“ centre Tokijuje, Pompidu centre Paryžiuje, „Times“ muziejuje Guagdžou, Stambulo bienalėje, Taipėjaus bienalėje, Venecijos architektūros bienalėje, Džokjos bienalėje, Indonezijos nacionalinėje galerijoje ir kt. Jo trumpametražis filmas „Tellurian“ drama“ (2020 m.) pelnė Sidabrinio ekrano apdovanojimą už geriausią Pietryčių Azijos trumpametražį filmą 2020 m. Singapūro tarptautiniame kino festivalyje, taip pat garbės paminėjimą 2021 m. „DOK Leipzig“ festivalyje.

Sodas tarp liepsnų (Garden Amidst the Flame, Natasha Tontey, 27′ 2022)

„Sodas tarp liepsnų“ pratęsia Natasha’os Tontey vykdomą tyrimą, kurio objektas – Indonezijos Šiaurės Sulavesio provincijos čiabuvių tautos – minahasių – senoji žinija, technologijos ir kosmologija. Savo naujausiame darbe menininkė akcentuoja pagrindinius minahasių kultūros įsitikinimus apie visa apimančią pusiausvyrą tarp žmogiška ir nežmogiška. Remdamasi savo patirtimi, įgytą per karai ceremoniją, kurios metu minahasių kariams suteikiami nenugalimumo šarvai, menininkė siekia įtvirtinti queering (tradicinius vaidmenis ir sąvokas užklausiantį) požiūrį į lytį, jaunimą ir ekologiją.

Bekerelis (Becquerel, Riar Rizaldi, 20’36”, 2021)

Alternatyvioje Indonezijos ateityje branduolinėms technologijoms pasiekus tokį lygmenį, jog įmanoma sukurti dirbtinę saulę – neišsenkamą energijos šaltinį – tingus filosofas Sajadas Ali klaidžioja po apylinkes ieškodamas vietos nakvynei. Pusiau eseistiniu stiliumi pateikiamame filme apmąstoma ateities branduolinių technologijų dinamika, materialumo politika, susijusi su torio ir panašių iškasenų paieškomis Indonezijoje, taip pat branduolinės problemos sudėtingumas tropikuose ir jos įtemptas santykis su ekologija, energijos vartojimu, tautinės valstybės bei produktyvumo sampratomis.

Užrašai iš Gogo Magogo (Notes from Gog Magog, Riar Rizaldi, 19’32” 2022)

Šiame filme tyrinėjamos sąsajos tarp istorijų apie vaiduoklius, technologijų kompanijų kultūros Pietų Korėjoje ir logistikos ekonomikos Indonezijoje. Tyrimas atliekamas pasitelkiant užrašinės / premake filmo formatą bei nesukurto ilgametražio technologinio siaubo filmo, kurio veiksmas vystosi tarp Džakartos uosto ir neįvardyto pagalbos darbuotojams programos biuro Seule, dokumentaciją.

Fosilija (Fossilis, Riar Rizaldi, 12’56” 2023)

Kas skiria Žemę, protą, kūną ir mašinas? „Tikriausiai niekas“, – teigė vienas būsimas archeologas. Tolimoje ateityje medijų paleontologė ieško tikrosios tiesos apie praeitį. Ji medituoja, per smegenų-kompiuterio sąsają pasitelkdama grubų neuroninį tinklą, mašininį mokymąsi ir virtualią pasaulėkūrą. Padedama kito tyrėjo, ji kasinėja ir tyrinėja praeities vaizduotę, siekdama rekontekstualizuoti ir apmąstyti tai, kas jų laikais vadinama fosilijomis – kalną nematomų elektroninių atliekų, palaidotų tropiniame Pietų kraštovaizdyje.

Apie kitus, nepažintus rytojus (Of Other Tomorrows Never Known, Natasha Tontey, 15’54” 2023)

Natasha’os Tontey „Apie kitus, nepažintus rytojus“ – tai spekuliatyviosios fikcijos istorijos apie sudėtingą rūpybos darbą, glaudžiai susijusį su ūmiu poreikiu pasikalbėti su protėviais. Jose daugiausia dėmesio skiriama dvasioms ir būdams iš naujo su jomis užmegzti santykius – dvasinius, materialius ir technologinius. Šiame kūrinyje rūpestis nuolat persipina su poreikiu sugrąžinti seniai pelnytą pagarbą čiabuvių principams, vertybėms ir įsitikinimams. Tačiau kertiniai mūsų gyvenimo bruožai susiformavo pagal įtraukties / atskirties ir normalumo naratyvus. Pripažindami, kad egzistuoja daugybė pasaulių, rizikuojame pasirodyti nelogiški ar nesuprantami. N. Tontey ragina mus priimti šį nelogišką rūpybos aspektą, atspindintį ryžtą imtis tolesnių veiksmų, kad atsikratytume priklausomybės nuo įsitvirtinusių institucijų, nurodančių mums, kas primityvu, o kas – modernu, kas racionalu, o kas – ne.

0 serija: metanoja – preliudija (Episode 0: Metanoia – Prelude, Riar Rizaldi, 2023)

Šis filmas yra pirmasis iš ciklo, kuriame pertvarkomi ir susiejami du lygiagretūs tikrovės prigimties tyrinėjimo būdai. Filmui pasirinktas„Hanna-Barbera“ ir ankstyvosios Disney’aus trumpametražės animacijos, vaizduojančios tolimą ateitį, formatas, buvo dažnai naudotas kaip mokslo populiarinimo priemonė XX a. viduryje. Jame vaizduojamas dviejų kosmologų pokalbis apie Dievo buvimą atomuose. Dalelių fizika ir Malajų-Indonezijos sufistų metafizika susilieja kaip dvi to paties žmogiškojo siekio suvokti transcendenciją materijoje išraiškos. Filme Vakarų mokslas pateikiamas kaip viena iš daugelio metodologijų ištisoje pliuralistinių pasaulėžiūrų plejadoje.

Riar Rizaldi
Monisme, Indonezija / Kataras, 115’, 2023

Valstybės remiamą smurtą patiriantis mistikas ryžtasi likti savoje žemėje Merapio kalno papėdėje. Niekas nepakeis jo apsisprendimo likti šioje vietoje ir toliau praktikuoti savąjį tikėjimą, pagal kurį jis ir kalnas yra viena. Kitoje kalno pusėje įsikūręs vulkanologas primygtinai kartoja, kad artėja pasaulio pabaiga. Nors jo asistentė jį smarkiai kritikuoja ir abejoja jo pasaulėžiūra, vulkanologas atkakliai tvirtina, jog vienintelė tikrovė – ta, kurią apibrėžia mokslas. Semdamasis žinių iš žemės stebėjimo prietaisų, jis teigia, kad klimato kaitos švelninimas yra vienintelis būdas žmonijai išgyventi po, anot jo, artėjančio milžiniško Merapio išsiveržimo. Netoli vietos, kur vulkanologai tyrinėjo Merapį, klesti smėlio kasybos pramonė. Vienas režisieriaus nufilmuotas kalnakasys svarsto apie smėlio kasybos ir gavybos ekonominį poveikį bendruomenei, kalnui ir jo paties sielai. Merapio apylinkėse viską susieja sukarintų pajėgų buvimas. Tai tam tikra valstybės aparato forma. Kolektyvinio kino dvasia sukurtas „Monizmas“ atsiduria kažkur tarp fakto ir fikcijos, ateities ir praeities, materialaus ir nematerialaus, mokslinio ir magiško. Filmas atspindi persipynusius aplink Merapio kalną gyvenančių žmonių santykius: nuo mistiko, tikinčio, kad Merapis – gyvybę ir mirtį lemiantis dievas, ar vulkanologo, laikančio jį grėsme žmonijos egzistencijai, iki smėlio kasėjo, kuriam Merapis yra išgaunamų išteklių ir pragyvenimo šaltinis. Filme „Monizmas“ keliaujama ten, kur tikrovė susipina su mitais ir legendomis.

Biografija

Riar Rizaldi yra menininkas ir filmų kūrėjas. Daugiausia dirba su judančiais vaizdais ir garsu, tiek kino teatro „juodosios dėžės“ aplinkoje, tiek ir kitose erdvėse kurdamas instaliacijas. Savo meninėje praktikoje daugiausia dėmesio skiria kapitalo ir technologijų, darbo ir gamtos, pasaulėžiūros, žanrinio kino ir teorinės fikcijos galimybių santykiams. Jo darbai rodyti įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose (įskaitant Lokarną, IFFR, Vienos bienalę, Londono BFI, „Cinema du Reel“, Vankuverį ir kt.), taip pat „NTT InterCommunication“ centre Tokijuje, Pompidu centre Paryžiuje, „Times“ muziejuje Guagdžou, Stambulo bienalėje, Taipėjaus bienalėje, Venecijos architektūros bienalėje, Džokjos bienalėje, Indonezijos nacionalinėje galerijoje ir kt. Jo trumpametražis filmas „Tellurian“ drama“ (2020 m.) pelnė Sidabrinio ekrano apdovanojimą už geriausią Pietryčių Azijos trumpametražį filmą 2020 m. Singapūro tarptautiniame kino festivalyje, taip pat garbės paminėjimą 2021 m. „DOK Leipzig“ festivalyje.

Oras Antarktyje, Vakarų Javos kraštovaizdis, Amazonės miškai ar Bisau Gvinėjos medvilnės laukai – tai ne vien gamtinės sistemos. Šios vietos yra ne tik įgalinamos technologijų – joms daro įtaką ir mūsų technologinis ar mokslinis žvilgsnis. Informacija ir technologijų istorija įrašyta į skirtingus kraštovaizdžius ir jų eksploatavimo ar naudojimo praktikas. Menininkės Hannos Husberg filmas – tai dalis jos vykdomo ilgamečio meninio tyrimo apie orą kaip politišką įsivaizduojamybę bei debesų materialumą. Riar Rizaldi filmas žvelgia į kalnus kaip į komunikacijos geotechnologiją; o Barbara Marcel kritiškai reflektuoja apie įprastinį žvilgsnį į Amazonės miškus iš paukščio skrydžio. Filmai taip pat žvelgia į žmogiškųjų subjektų ryšį su šiomis technogamtinėmis sistemomis; apie galią ir pasipriešinimą, o galiausiai kelia klausimą, kas yra technologija apskritai?

Kuratorė Viktorija Šiaulytė

 

Hanna Husberg
Plačiame oro vandenyne / In the Vast Ocean of Air, 15’, 2016

Filmo Plačiame oro vandenyne veiksmas vyksta regione, kurio gamtosa ištekliai eksploatuojami nuo XVII a. pradžios – tai Arktinis salynas ir anksčiau buvusi negyvenama Svalbardo sala. Filme stebimi atmosferoje vykstantys medžiagų mainai, ypatingą dėmesį skiriant debesų materialumui ir jų transformacijoms – fizinėms, biologinėms, cheminėms, skaitmeninėms ar kitokioms. 

Hanna Husberg (g. 1981 Suomijoje) yra Stokholme gyvenanti menininkė. Paryžiaus Nacionalinės dailės mokyklos (ENSBA) absolventė (2007 m.), šiuo metu studijuoja praktinėje doktorantūroje Vienos dailės akademijoje. Pasitelkdama videomeną ir instaliacijas savo projektuose, ji nagrinėja, kaip žmogus įsivaizduoja, suvokia ir kuria sąsajas su aplinka klimato kaitos laikais.

Riar Rizaldi
Telūrinė drama / Tellurian Drama, 26’, 2020

1923 m. gegužės 5-oji. Nyderlandų Rytų Indijos vyriausybė švenčia naujos radijo stoties atidarymą Vakarų Javoje. Stoties pavadinimas – Radio Malabar. 2020-ųjų kovo mėnesį Indonezijos valdžia nusprendžia atkurti radijo stotį kaip istorinę vietą ir turistų traukos tašką. Telūrinė drama vaizduoja tai, kas galėtų būti nutikę tarp šių dviejų istorinių momentų: nagrinėja gyvybiškai svarbų kalnų vaidmenį istorijoje; tiria kolonijinius griuvėsius kaip geoinžinerinės technologijos įrankius; vietos protėvių nematomą galią ir įtaką. Pasakojimas remiasi užmirštu garsaus pseudoantropologo daktaro Munarwano tekstu. Telūrinė drama suproblemina dekolonizacijos sąvoką ir geocentrinės technologijos bei komunikacijos istoriškumo klausimus. 

Riar Rizaldi (g. 1971 m. Indonezijoje) yra Honkonge gyvenantis menininkas ir nepriklausomas tyrėjas. Jį labiausiai domina kapitalo ir technologijų, išteklių gavybos ir teorinės fantastikos santykis. Savo darbuose kvestionuoja tokias sąvokas kaip įvaizdžio politika, materialumas, medijų archeologija ir nenumatyti technologijų padariniai.

Barbara Marcel
Atviras miškas / The Open Forest, 24’, 2017

Atviras miškas sukurtas per rezidenciją Adolpho Ducke’o rezervate, Nacionaliniame Amazonijos tyrimų institute (INPA), viename svarbiausių Brazilijos Amazonijos mokslinių tyrimų centrų. Barbaros Marcel filmas leidžiasi į kelionę nuo Sacharos dykumos iki Amazonijos miškų; nuo šiltnamio efekto padarinių iki Europos ekspansijos „Naujojo pasaulio“ tropikuose ištakų; nuo prekybos kaučiuku iki Brega popmuzikos, aidinčios mokesčių rojuje Manause. Šio darbo kompoziciją sudaro pačios menininkės sukurti ir archyviniai Amazonijos regiono vaizdai, priverčiantys susimąstyti apie miško kaip prekės istoriją, jo išnaudojimą žmogaus sukurtomis technologijomis bei jo kaip gamtos išteklio svarbą.

Barbara Marcel (g. 1985 m. Brazilijoje) – menininkė ir režisierė, besidominti kultūriniais gamtos aspektais ir sudėtingu kolonizacijos vaizdų palikimu. Šiuo metu B. Marcel yra doktorantė Veimaro Bauhaus universitete kaip Heinricho Böllio fondo mokslo darbuotoja. Disertacijoje ji tyrinėja filmą-esė kaip dekolonizuoto ir ekologiško mąstymo vaizdais istoriografinį įrankį ir sutelkia dėmesį į botanikos istorijos ryšius tarp Vokietijos ir Pietų Amerikos. Šalia mokslinio darbo B. Marcel dažnai bendradarbiauja su kitais menininkais, tyrėjais ir aktyvistais audiovizualiniuose projektuose, instaliacijose, paskaitose, publikacijose ir dirbtuvėse, kurių tema – ekologiniai ryšiai ir mąstymo bei veiklos procesai aplinkosaugos krizės ir didėjančios socialinės nelygybės laikais. 

Filipa César
Kvantinė kreolų / Quantum Creole, 40’, 2020

Pradžioje buvo audeklas ir jo apdirbimo būdų perdavimas, mirtingumo prakeiksmas – šie nuostabūs audėjo Zé Interpretadoro žodžiai užbaigia filmą Kvantinė kreolų. Kadangi tekstilės staklėms sukurtos perfokortos padarė esminę įtaką kompiuterio išradimo procesui, binarinis kodas yra artimesnis senoviniam audimo procesui nei rašymui. Kvantinė kreolų yra eksperimentinis dokumentinis filmas apie kolektyvinį bandymą suvokti kreolizacijos procesą, nagrinėjantis jį įgalinančias istorines, ontologines ir kultūrines jėgas. Pasitelkiant kvanto, kaip mažiausio fizinio vieneto bet kokioje sąveikoje, alegoriją, filme naudojamos įvairios vaizdinės formos, subversyviam audimo potencialui – kreolų kodui – perteikti. Pietų Afrikos kreolai įausdavo užkoduotas socialinio ir politinio pasipriešinimo žinutes į tekstilės gaminius, priešpriešindami jas kolonistų kalboms ir technologijoms. Kai naujuoju kolonizacijos veidu tampa skaitmeninis vaizdas, sugrįžtantis prie terra nullius idėjos ultraliberalios laisvos prekybos zonos Bissagos salose forma, jis pratęsia prievartą, prasidėjusią prieš kelis šimtmečius, kai tuometėse Gvinėjos upių ir Žaliojo Kyšulio teritorijose buvo įkurti vergų prekybos taškai.

Filipa César (g. 1975 Portugalijoje) yra menininkė ir režisierė, besidominti politine judančio vaizdo potekste, todėl jos darbuose išsitrina ribos tarp fikcijos, dokumentinio ir eksperimentinio kino. Ji gyvena ir dirba Berlyne. Nuo 2011-ųjų menininkė tiria vaizdiniją, susijusią su Bisau Gvinėjos išlaisvinimo judėjimu ir jo pažintinį potencialą, išvystė šį tyrimą į besitęsiantį kolektyvinį projektą Luta ca caba inda (kova dar nesibaigė). Jos bendras darbas kartu su režisieriumi Louis Hendersonu Saulės akmuo (2018) rodytas Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.

.