„New Pessimism“ yra 2018 m. Džokjakartoje, Indonezijoje įsikūręs gamybos ir leidybos kooperatyvas. Po jo vardu menininkai Natasha Tontey ir Riar Rizaldi, taikydami judančio vaizdo praktiką, tyrinėja siaubo, teroro ir blogo skonio sąvokas populiariojoje kultūroje, bei sociologines, technologines ir ekologines problemas kylančias iš Indonezijos kraštovaizdžio ir socialinės dinamikos. Savo darbus jie įvardina „naujojo pesimizmo stiliumi“ – tai terminas, kurį jie vartoja apibūdinti savo meninę praktiką ir pesimizmą kalbant apie socialinę bei ekologinę situaciją Indonezijoje ir pasaulyje. Programoje bus pristatomi 2021-2023 metais menininkų sukurti filmai.
Režisierių biografijos:
Natasha Tontey yra menininkė, gyvenanti Džokjakartoje, Indonezijoje. Savo meninėje praktikoje daugiausia tyrinėja fikcinius istorinius pasakojimus ir mitus, susijusius su dirbtinai keliama baime. Ją domina įvairios galimybės kurti kitokią ateitį, įsivaizduojamą remiantis ne didžiųjų, įsitvirtinusių institucijų požiūriu, o subtiliomis, asmeniškomis atstumtųjų subjektų ir individų pastangomis įveikti sunkumus. Tarp pastarojo meto parodų – personalinė paroda „Auto Italia“, Londone (2022), parodos Singapūro bienalėje (2022); „De Stroom Den Haag“ (2022); GHOST ir „2565“ Bankoke (2022); „Protozone8 Queer Trust“ Ciuriche (2022); ARKO menų taryboje (2022) ir „Leeum“ meno muziejuje (2022) Seule; „Hamburger Bahnhof“ šiuolaikinio meno muziejuje (2021) ir „transmediale“ (2021) Berlyne; „Performance Space 2021“ Sidnėjuje; „Other Futures“, Amsterdame (2021); Singapūro tarptautiniame kino festivalyje (2021), „Kyoto Experiment 2021“; Azijos kino archyve Singapūre (2021). 2020 m. jai suteiktas Karlsrūhės meno ir medijų centro ZKM ir „Schloss-Solitude“ akademijos apdovanojimas HASH. Menininkė yra 2021-2023 m. Jaunimo akademijos prie Berlyno dailės akademijos stipendininkė pagal programą „Human Machine“.
Riaras Rizaldis yra menininkas ir filmų kūrėjas. Daugiausia dirba su judančiais vaizdais ir garsu, tiek kino teatro „juodosios dėžės“ aplinkoje, tiek ir kitose erdvėse kurdamas instaliacijas. Savo meninėje praktikoje daugiausia dėmesio skiria kapitalo ir technologijų, darbo ir gamtos, pasaulėžiūros, žanrinio kino ir teorinės fikcijos galimybių santykiams. Jo darbai rodyti įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose (įskaitant Lokarną, IFFR, Vienos bienalę, Londono BFI, „Cinema du Reel“, Vankuverį ir kt.), taip pat „NTT InterCommunication“ centre Tokijuje, Pompidu centre Paryžiuje, „Times“ muziejuje Guagdžou, Stambulo bienalėje, Taipėjaus bienalėje, Venecijos architektūros bienalėje, Džokjos bienalėje, Indonezijos nacionalinėje galerijoje ir kt. Jo trumpametražis filmas „Tellurian“ drama“ (2020 m.) pelnė Sidabrinio ekrano apdovanojimą už geriausią Pietryčių Azijos trumpametražį filmą 2020 m. Singapūro tarptautiniame kino festivalyje, taip pat garbės paminėjimą 2021 m. „DOK Leipzig“ festivalyje.