Festivalio programoje Rytų Europos regionas suvokiamas ne tik kaip lokalus pasakojimas ar tai, kas tarpsta socialistinėje praeityje, bet ir kaip globalaus finansinio kapitalizmo ir patriarchato – abstrakčių ir siurrealių ekonominių bei socialinių sistemų, kurios įgalina viena kitą – dalyvis. Šią temą plėtoja Gerdos Paliušytės kuruojama PARODA „Nemiga“, įrengta negyvenamuose apartamentuose.

Parodoje lankytojai išvys menininkų Tomo Kobialkos, Peterio Wächtlerio ir Sallamari Rantalos kūrinius, pasakojančius apie archajišką vartotojiškumą ir vaizdinę ekonominių sistemų išraišką bei tai, kaip ji tampa asmeninio archyvo dalimi. Šiame naktiniame pasakojime tarpusavyje dera pilies bokšte dienas leidžiantis vampyras, svajojantis apie šiltą antklodę, didžiausio Australijos banko sukurti herojai, mokę vaikus verslumo, 3D reljefai iš smėlio ir ant laužo kepami amerikietiški zefyrai. Parodos „Nemiga“ nuotaika buvo kuriama kartu su menininku Gediminu G. Akstinu, galvojant apie vakarą palapinių miestelyje, kuomet naktiniai šešėliai ir jų keliamas baugumas tampa jaukūs ir net savotiškai žavūs pažįstamoje ir saugioje aplinkoje.

VIDEOGRAMŲ PERŽIŪRŲ programa šiemet bus nemokama ir vyks Meno Avilio Sinematekoje. Pirmasis filmas – ukrainiečių ir vokiečių režisierių Tatjanos Kononenko ir Matildos Mester 2019 m. pabaigoje sukurta dokumentika „Pastatas“ („Budinok“ / „Das Haus“). Tai filmas apie Charkive, Rytų Ukrainoje 1925–1928 m. sovietinio konstruktyvizmo stiliumi pastatytus milžiniškus Valstybinės pramonės namus „Deržprom“.  Šiandieninio karo kontekste, kai Charkivas yra vienas labiausiai suniokotų miestų Ukrainoje, bus itin vertingos filmo pristatyme dalyvausiančios režisierės Tatjanos Kononenko įžvalgos. Filmo premjera vyko pandemijos metu, todėl tai bus ypatingas, pirmasis režisierės seansas kartu su žiūrovais.

Labai panašią, tačiau visiškai kitaip nei Lietuvoje susiklosčiusią socializmo istoriją, jo santykį su žmogaus kūnu ir vieša erdve nagrinėja režisierės Martos Popivodos filmas „Jugoslavija. Kaip ideologija išjudino mūsų kolektyvinį kūną“, analizuojantis turtingą Jugoslavijos judančių vaizdų archyvą, kuris dokumentuoja ideologijos ir žmogaus kūno viešoje erdvėje santykių raidą. Yael Bartanos trilogijoje „Ir Europa apstulbs“ taip pat siekiama suprasti dabarties prieštaravimų genezę, pavyzdžiui, nacionalistinių nuotaikų išplitimą postsocialistinėse demokratinėse valstybėse. Šiose dviejose peržiūrose istorinių neišsprendžiamų traumų ir lygiai taip pat prieštaringų utopinių lūkesčių trajektorijų koegzistencija tarsi sufleruoja, kad šiuos prieštaravimus analizuoti reikia ieškant būdų tarsi pasinerti į bendrą istorinę pasąmonę. Anot istoriko Timothy Snyderio, tyrinėjančio Rytų Europos istoriją ne nacionalistiniu pagrindu, o iš regioninės perspektyvos, „be istorijos atmintis tampa privati, kas šiandien reiškia nacionalinė. […] Istorija su visu jos kompleksiškumu yra visa, ką turime ir kuo galime dalytis“.

Programoje taip pat bus kalbama apie Rusijos kolonializmą pasitelkiant čiabuvių ir kaimyninių šalių istorijas. Joje atsiskleis konkrečių vietovių kompleksiškumas ir papročių, gyvenimo būdo, tradicijų puoselėjimas, bei identiteto paieškos po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Režisierės Liesbeth De Ceulaer filmas „Holgut“, kalbantis apie klimato kaitą, bet šių dienų kontekste įgavęs ir kitų prasmių, pasakoja apie tris jakutus. Du broliai ir mokslininkas leidžiasi į didžiulius Sacho respublikos tyrlaukius su dviem užduotimis. Romanas ir Kyymas medžioja retą šiaurės elnią, o Semjonas ieško gyvybingos mamuto ląstelės, kurios jam reikia klonavimui atlikti. Filmas neabejotinai kels klausimus apie Rusijos kolonizuotas šiaurės genčių teritorijas. Kelionę per stepes tęsime su filmu  „Giedrą dieną iš čia gali pamatyti revoliuciją“, kuris atskleidžia Kazachstano mitologijos, geologijos ir technologijos sluoksnius tam, kad parodytų besikeičiantį valdžios, žmonių ir jų žemės santykį. Filmas sutelkia dėmesį į šiuolaikinius tautos kūrimo ir mitų kūrimo procesus, vaizduoja nenutrūkstamą tautinės tapatybės kūrimo procesą. O poetiškas filmas „Penki svajotojai ir žirgas“ pasakos apie sudėtingą ir kontrastingą Armėniją, kurioje greta archajiškų tradicijų ir sovietinio palikimo egzistuoja jaunų žmonių karta, svajojanti apie revoliuciją.

Šiemet Videogramose taip pat kviečiame susitikti ir susipažinti su režisiere Simona Žemaityte naujausio jos kūrinio pristatyme. Šių metų gegužės mėn. S. Žemaitytė pradėjo filmuoti į Lietuvą atvykusį ukrainiečių sunkiaatletį, daugkartinį šalies čempioną, kuris su šeima laikinai pasitraukė, kai buvo pradėtas Irpinės miesto bombardavimas. Šiame tyrime keliami klausimai apie alternatyvius priešinimosi būdus, vidines bei išorines kovas, discipliną ir vyriškumą. Šiandien būsimo filmo herojus yra grįžęs į Ukrainą, kur stipriai nuo karo nukentėjusiame mieste toliau treniruoja Ukrainos vaikus bei pats ruošiasi būsimoms sporto kovoms.

Viena Videogramų peržiūra bus skirta istorinę vertę turinčių ir/arba savo kinematografija išsiskiriančių trumpametražių riedlentininkų filmų (vietinių ir tarptautinių, tokių kaip kultinis Spike’o Jonze’o „Video Days“, 1991) peržiūrai. Šį renginį laikome duokle netradiciniam kinui, subkultūrai ir bendruomenėms, kurios peržengia geopolitines ribas. Vietoje vietinės riedlenčių sporto ir jį lydinčios kultūros išraiškos ženklų, šioje peržiūroje dėmesys krypsta į skirtingas eras ir žemynus vienijančius stilių ir išraiškos formas, kurios šiandien jau yra tapusios tarptautinės industrijos dalimi. Be to, tai ir grynas džiaugsmas viename seanse pamatyti „skeitinimo“ ir kino grožį. Seansą pristatys architektė-riedlentininkė Karolina Galvydytė, šiuo metu projektuojamo skulptūrų ir riedlenčių parko Žirmūnuose vadovė.

2022 m. VIDEOGRAMOS yra rengiamos Vilniuje, kartu su Meno aviliu – 2005 metais bendraminčių įkurta nepriklausoma nevyriausybine organizacija, veikiančia kino ir audiovizualinių medijų srityje. Šių dviejų nepriklausomų iniciatyvų sinergija leidžia kelti bendrus tikslus ir padeda jų siekti per šiuolaikinių menininkų palaikymą, jų kūrinių ir judančių vaizdų praktikų, neretai pasirodančių už įprastos filmų rinkos ribų, sklaidą, įvairesnių visuomenės grupių įtraukimą į šiuolaikinio meno procesus, atviresnio, įvairiapusiško ir išsamaus pokalbio apie šiuolaikybę skatinimą.