Šioje vaizdo peržiūroje pristatomi trijų menininkių Ulijonos Odišarijos, Åsos Cederqvist ir Josefinos Arnell vaizdo kūriniai ir filmai, kuriuose skirtingai atliepiamos santykių su mama ir motinystės bei dukrystės temos. Gilinant tarpusavio ryšių, jungčių, tinklų ir sistemų diskursą visoje Videogramų programoje, mintis sukurti programą apie ryšį su mama kilo neatsitiktinai. Idėją pastūmėjo pokalbis su viena iš menininkių, reflektuojant, kiek daug dėmesio mūsų kultūroje skiriama romantinei meilei (tarp vyro ir moters), kaip šis ryšys šiandien objektyvizuojamas populiariojoje kultūroje ir kaip kritiškai jį apmąsto šiuolaikiniai menininkai. Nors XX a. kartu su modernizacija ir tradicinės šeimos samprata atnešė globalų suvokimą, jog daugelio žmonių gyvenimus labiausiai formuojantis santykis yra santykis su tėvais ir ypač su mama, šis ryšys užima menką vietą mūsų kultūrinių vaizdų ikonografijoje.

Visos trys menininkės fiksuoja savo mamas arba šeimas ir skirtingais būdais atspindi savo santykį su mama. Mamolaivis – žaismingas švedų menininkės Josefinos Arnell filmo Mothership Goes to Brazil (2016) vertimas, prigijęs šios programos pavadinimui, perteikia visoms menininkėms būdingus kūrybos bruožus: žaidimą, smalsų tyrinėjimą ir eksperimentavimą.

Kuratorė Monika Lipšic

 

Ulijona Odišarija
Mirštanti gulbė / The Dying
Swan
, 2’, 2016

Ulijonos Odišarijos Mirštanti gulbė – tai užfiksuotas „Skype“ skambučio vaizdas, kuriame jos motina prisimena mirštančios gulbės šokį iš baleto Gulbių ežeras. Priartinta ranka virsta sparnu. „Po to, kai pamačiau šį baletą Operos ir baleto teatre būdama maža mergaitė, kartais viena kitai jį šokdavome. Banguojančios, skrendančios rankos buvo mūsų stipriausias atsiminimas. Mirštančios gulbės šokis iš balerinos reikalauja didelių techninių įgūdžių, tai yra vaidmuo, kurio šokėjos siekia nuo mažens. Nei mama, nei aš nebuvome šokėjos, bet mums pavykdavo vienai kitą įtikinti, kad mums puikiai sekėsi“, – pasakoja Odišarija. Mirštančios gulbės choreografiją sukūrusio Michailo Fokino anūkė teigia, kad šio baleto esmė yra ne balerinos virsmas gulbe, bet mirtis, o gulbė yra jos metafora. Skaitmeninis virpančios rankos atvaizdas poetiškame Odišarijos darbe išnyra iš ryškios šviesos ir pradingsta kambario tamsoje – jis ne tik perteikia gyvenimo patirtį, įkūnytą judėjime, bet ir kalba apie intymumo, atvirumo ir trapumo svarbą mūsų tarpusavio santykiuose.

Vaikštanti mama ir medžiai / Mother walking and the trees, 5’, 2016

Menininkės kamera nulydi ir pasitinka mamą, žvarbų rudenį vaikštančią po gamtą. Silpnai inkšdamas kameros objektyvas vis bando priartinti vaizdą ir pasiklysta tarp medžių. Tai pilka ir šlapia meditacija apie norą ir negalėjimą priartėti taip arti, kaip norėtųsi.

Ulijona Odišarija kūryboje pasitelkia videomeno, fotografijos, objektų ir instaliacijos raišką. Ji yra muzikos grupės Steve & Samantha įkūrėja ir vokalistė. 2016 m. baigė medijų meno magistrantūrą Londono universitetinio koledžo (UCL) Slade meno mokykloje. Menininkės darbai pristatyti Toronto filmų festivalyje (TIFF), Londono Šiuolaikinių menų institute, East End filmų festivalyje ir Close Up Cinema Londone, Šiuolaikinio meno centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, LIMA fonde ir PAKT galerijoje Amsterdame, Showroom galerijoje Niujorke bei interneto svetainėse flatness.eu, aqnb.com ir kt. Odišarija gyvena ir dirba Londone.

Åsa Cederqvist
Mama Dada Gaga, 33’, 2019

Bendradarbiaudama su penkiamete dukra ir Parkinsono liga sergančia motina, menininkė inscenizuoja nuolat kuriamą pasaulį. Filmas Mama Dada Gaga plėtojamas pamažu ryškėjant ekspresijai – susitaikant su fikcijos ir realybės sambūviu, bet taip pat kvestionuojant motinystės lūkesčius bei moters poziciją. Gimimas, transformacija, perėjimas nuo vienos būsenos prie kitos yra filmo leitmotyvai. Filme vaizduojamos skulptūros ne tik kuria scenografiją žaidimo ritualams, bet ir išreiškia kintančias būsenas, kaip ir trys pagrindinės veikėjos. Filmas operuoja daugiasluoksnio pasakojimo principu – tarp motinystės ir vaikystės, simbiozės ir atskirties, pasididžiavimo ir krizės, gyvenimo ir mirties.

Åsa Cederqvist (g. 1975) darbams būdingas performatyvumas, dažnai išreiškiamas videomeno, skulptūros, instaliacijos ir performanso priemonėmis. Pastaruosius penkerius metus Å. Cederqvist savo praktikoje tyrinėja kūrimo bendradarbiaujant procesus, žaidimo sąlygas ir galimybes. Vienas šio proceso rezultatų – filmas ir instaliacija Mama Dada Gaga.

Josefin Arnell
Mamolaivis keliauja į Braziliją / Mothership Goes to Brazil, 28’, 2016

Josefinos Arnell vaizdo darbų veikėjai dažniausiai yra nevaržomo charakterio: trys jaunos merginos, kurių lytinės lūpos susietos grandine, bendraujančios su ledkalniu; šokėja, apsivilkusi nuo pavojingų medžiagų apsaugantį kostiumą ir bandanti susilieti su elnių grupe; kažkas turintis rimtą fetišą poniams. Šiame kontekste vidutinio amžiaus rūkanti, besikeikianti ir kosėjanti šviesiaplaukė švedė – ganėtinai įprastas personažas. Išskyrus tai, kad minėta moteris yra Arnell motina, kuri kovoja su alkoholizmu ir rimta liga. Režisierė įtikina motiną keliauti į Braziliją ir kreiptis pagalbos į žinomą alternatyvų gydytoją Joną iš Dievo (kuris vėliau pripažintas kaltu dėl vieno didžiausių Brazilijos sekso skandalų ir nuteistas kalėti 19 metų). Tačiau joms atvykus paaiškėja, kad stebukladarys guli ligoninėje, todėl vietoj skausmo malšinimo motina ir dukra naudojasi galimybe priartėti viena prie kitos.

Ateina žydėjimo metas / Den blomstertid nu kommer, 3’, 2019

Šiame darbe Mamolaivis (Josefinos motina) šaudo į alaus skardines, dainuodama populiarią švedišką dainą („Ateina žydėjimo metas“) ir taip sveikindama prasidedančią vasarą.

Josefin Arnell vaizdo darbai, gravituodami tarp dokumentikos ir fikcijos, sujungia performanso meną, instaliaciją, objektus, poeziją ir piešinius. Dažniausiai rinkdamasi dirbti su neprofesionaliais aktoriais, ji užčiuopia neapdorotą emocinį peizažą – tyrinėja nepasiekiamus norus, perfekcionizmą ir kontrolę. J. Arnell darbai buvo pristatyti Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje (IDFA), Miunsterio Kunsthalle, Briuselio Beursschouwburg, Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, Maskvos tarptautinėje jaunojo meno bienalėje 2018 m. ir kitur.

Kaip judantys vaizdai veikia, kuria ir dalyvauja istorijoje? Vienas pagrindinių parodoje rodomų filmų, taip pat įkvėpęs viso Tarptautinio Kauno kino festivalio antraštę, Haruno Farockio Revoliucijos videogramos nurodo, kad judantys vaizdai ne tik reprezentuoja ar atspindi realybę, bet ir aktyviai ją kuria. Svarstyti apie judantį vaizdą ir jo galią veikti neįmanoma neapmąstant masinės žiniasklaidos vaidmens. Šį vaidmenį ironiškai vertina ir inscenizuoja tiek medijų meno klasikinis darbas – JAV menininkų kolektyvo Ant Farm performanso Media Burn dokumentacija, tiek Berlyne kuriančios lietuvių menininkės Dovilės Aleksaitės Hypnosis Session, primenantis apie Sovietų Sąjungoje paplitusį kultūrinį reiškinį – gyvai transliuojamus hipnozės seansus. 

Tai, kaip vartojame vaizdus, veikia ne tik dabar besiskleidžiančią istoriją, bet ir praeities matymą ir atkuriamus praeities pasaulius. Apie tai ir apie antrosios kartos nostalgiją, tam tikrų vaizdinių nostalgijos nostalgiją – Maxo Grau kūrinys Craving for Narrative, analizuojantis savo paties kuriamus naratyvus, įkvėptus populiaraus Holivudo filmo Grease scenų. Persijn Broersen & Margit Lukács dekonstruoja idilinio peizažo įvaizdį kino istorijoje. Allison Henriquez darbas poetiškai perteikia naktinį video žvilgsnį. Tuo tarpu Forensic Architecture tyrimas-filmas Triple-Chaser pristato video kaip įrankį atkurti ir atsekti istorijas iš įvairių perspektyvų. 

 

Parodoje pristatomi menininkai ir kūriniai:

Dovilė Aleksaitė, Hypnosis Session, 2015
Ant Farm, Media Burn, 1975
Persijn Broersen & Margit Lukács, Establishing Eden, 2018
Harun Farocki, Videogramme einer Revolutionen, 1992
Forensic Architecture, Triple Chaser, 2018
Max Grau, Craving for Narrative, 2015
Allison Henriquez, Nocturnal Motion, 2019
Ulijona Odišarija, The Dying Swan, 2016

Architektūra: Vladas Suncovas

 

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba, Collection Video-Forum, Neuer Berliner Kunstverein (n.b.k.), Nordic Culture Fund

.