Ulijona Odišarija
Mirštanti gulbė / The Dying
Swan, 2’, 2016

Ulijonos Odišarijos Mirštanti gulbė – tai užfiksuotas „Skype“ skambučio vaizdas, kuriame jos motina prisimena mirštančios gulbės šokį iš baleto Gulbių ežeras. Priartinta ranka virsta sparnu. „Po to, kai pamačiau šį baletą Operos ir baleto teatre būdama maža mergaitė, kartais viena kitai jį šokdavome. Banguojančios, skrendančios rankos buvo mūsų stipriausias atsiminimas. Mirštančios gulbės šokis iš balerinos reikalauja didelių techninių įgūdžių, tai yra vaidmuo, kurio šokėjos siekia nuo mažens. Nei mama, nei aš nebuvome šokėjos, bet mums pavykdavo vienai kitą įtikinti, kad mums puikiai sekėsi“, – pasakoja Odišarija. Mirštančios gulbės choreografiją sukūrusio Michailo Fokino anūkė teigia, kad šio baleto esmė yra ne balerinos virsmas gulbe, bet mirtis, o gulbė yra jos metafora. Skaitmeninis virpančios rankos atvaizdas poetiškame Odišarijos darbe išnyra iš ryškios šviesos ir pradingsta kambario tamsoje – jis ne tik perteikia gyvenimo patirtį, įkūnytą judėjime, bet ir kalba apie intymumo, atvirumo ir trapumo svarbą mūsų tarpusavio santykiuose.

Vaikštanti mama ir medžiai / Mother walking and the trees, 5’, 2016

Menininkės kamera nulydi ir pasitinka mamą, žvarbų rudenį vaikštančią po gamtą. Silpnai inkšdamas kameros objektyvas vis bando priartinti vaizdą ir pasiklysta tarp medžių. Tai pilka ir šlapia meditacija apie norą ir negalėjimą priartėti taip arti, kaip norėtųsi.

Ulijona Odišarija kūryboje pasitelkia videomeno, fotografijos, objektų ir instaliacijos raišką. Ji yra muzikos grupės Steve & Samantha įkūrėja ir vokalistė. 2016 m. baigė medijų meno magistrantūrą Londono universitetinio koledžo (UCL) Slade meno mokykloje. Menininkės darbai pristatyti Toronto filmų festivalyje (TIFF), Londono Šiuolaikinių menų institute, East End filmų festivalyje ir Close Up Cinema Londone, Šiuolaikinio meno centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, LIMA fonde ir PAKT galerijoje Amsterdame, Showroom galerijoje Niujorke bei interneto svetainėse flatness.eu, aqnb.com ir kt. Odišarija gyvena ir dirba Londone.

Åsa Cederqvist
Mama Dada Gaga, 33’, 2019

Bendradarbiaudama su penkiamete dukra ir Parkinsono liga sergančia motina, menininkė inscenizuoja nuolat kuriamą pasaulį. Filmas Mama Dada Gaga plėtojamas pamažu ryškėjant ekspresijai – susitaikant su fikcijos ir realybės sambūviu, bet taip pat kvestionuojant motinystės lūkesčius bei moters poziciją. Gimimas, transformacija, perėjimas nuo vienos būsenos prie kitos yra filmo leitmotyvai. Filme vaizduojamos skulptūros ne tik kuria scenografiją žaidimo ritualams, bet ir išreiškia kintančias būsenas, kaip ir trys pagrindinės veikėjos. Filmas operuoja daugiasluoksnio pasakojimo principu – tarp motinystės ir vaikystės, simbiozės ir atskirties, pasididžiavimo ir krizės, gyvenimo ir mirties.

Åsa Cederqvist (g. 1975) darbams būdingas performatyvumas, dažnai išreiškiamas videomeno, skulptūros, instaliacijos ir performanso priemonėmis. Pastaruosius penkerius metus Å. Cederqvist savo praktikoje tyrinėja kūrimo bendradarbiaujant procesus, žaidimo sąlygas ir galimybes. Vienas šio proceso rezultatų – filmas ir instaliacija Mama Dada Gaga.

Josefin Arnell
Mamolaivis keliauja į Braziliją / Mothership Goes to Brazil, 28’, 2016

Josefinos Arnell vaizdo darbų veikėjai dažniausiai yra nevaržomo charakterio: trys jaunos merginos, kurių lytinės lūpos susietos grandine, bendraujančios su ledkalniu; šokėja, apsivilkusi nuo pavojingų medžiagų apsaugantį kostiumą ir bandanti susilieti su elnių grupe; kažkas turintis rimtą fetišą poniams. Šiame kontekste vidutinio amžiaus rūkanti, besikeikianti ir kosėjanti šviesiaplaukė švedė – ganėtinai įprastas personažas. Išskyrus tai, kad minėta moteris yra Arnell motina, kuri kovoja su alkoholizmu ir rimta liga. Režisierė įtikina motiną keliauti į Braziliją ir kreiptis pagalbos į žinomą alternatyvų gydytoją Joną iš Dievo (kuris vėliau pripažintas kaltu dėl vieno didžiausių Brazilijos sekso skandalų ir nuteistas kalėti 19 metų). Tačiau joms atvykus paaiškėja, kad stebukladarys guli ligoninėje, todėl vietoj skausmo malšinimo motina ir dukra naudojasi galimybe priartėti viena prie kitos.

Ateina žydėjimo metas / Den blomstertid nu kommer, 3’, 2019

Šiame darbe Mamolaivis (Josefinos motina) šaudo į alaus skardines, dainuodama populiarią švedišką dainą („Ateina žydėjimo metas“) ir taip sveikindama prasidedančią vasarą.

Josefin Arnell vaizdo darbai, gravituodami tarp dokumentikos ir fikcijos, sujungia performanso meną, instaliaciją, objektus, poeziją ir piešinius. Dažniausiai rinkdamasi dirbti su neprofesionaliais aktoriais, ji užčiuopia neapdorotą emocinį peizažą – tyrinėja nepasiekiamus norus, perfekcionizmą ir kontrolę. J. Arnell darbai buvo pristatyti Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje (IDFA), Miunsterio Kunsthalle, Briuselio Beursschouwburg, Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, Maskvos tarptautinėje jaunojo meno bienalėje 2018 m. ir kitur.