19.00 DJ Ugnė Sync
20.00 Filmų programa „Saulė neturi šešėlio“, rež. Rebecca Salvadori
21.40 DJ Mirror Slave

„Saulė neturi šešėlio“ yra vaizdo menininkės ir filmų kūrėjos Rebecca Salvadori filmų programa, apimanti intymią vizualinę kelionę per daugybę reivų, garso pasirodymų ir muzikantų bei menininkų portretų ir pokalbių. Dokumentuodama techno ir eksperimentinės muzikos scenas ir savo draugus Rebecca Salvadori sukaupė didžiulį vaizdo archyvą, kurio dalis buvo panaudota kuriant šios programos filmus.

Filmuose „Tresor įrašai“ ir „Saulė neturi šešėlio“ susiduria skirtingi poliai kaip pavyzdžiui, individuali patirtis – kolektyviniai ritualai, archyvas – aktyvioji atmintis, judantis vaizdas – muzikos pasirodymai, Londonas – Berlynas. Tuo tarpu trečiajame filme „Pasiuntiniai“ daugiausia dėmesio skiriama intymiems menininkių (-ų) ir muzikančių (-tų) pokalbiams apie draugystės ir muzikos prigimtį.

Biografija:

Rebecca Salvadori biografija
Rebecca Salvadori (g. 1984 m.) – Londone gyvenanti menininkė, kurios kūryboje susikerta videomenas ir dokumentika. Menininkė turi ilgametę aplinkos filmavimo patirtį, o daugiausia dėmesio skiria nehierarchiniam / chronologiniam garso ir filmuotos medžiagos sluoksniavimui ir rikiavimui. Jos filmai yra tarsi labai asmeniškų ir sąmoningai neapčiuopiamų heterogeniškų elementų konsteliacijos: daugialypiai akimirkų, žmonių ir aplinkos portretai, į kuriuos galima žvelgti iš skirtingų kampų, nes jų mastelis kaitaliojasi tarp asmeninio ir tarpasmeninio. Pastaruosius 15 metų ji nuosekliai dirba su eksperimentine muzika ir domisi galimybėmis sujungti judantį vaizdą su garso praktika, gyvu atlikimu bei alternatyviomis pasakojimo formomis. Salvadori yra viena iš „Tutto Questo Sentire“ – menininkų valdomos platformos, subūrusios grupę tarptautinių tyrėjų, apmąstančių ir tyrinėjančių savo asmenines praktikas, susijusias su garso patirtimi – įkūrėjų.
Jos garso ir videomeno darbai eksponuoti įvairiose erdvėse ir festivaliuose, pavyzdžiui, „Atonal“ (Vokietija), ICA (JK), „South London Gallery“ (JK), „Niimoscow Science & Art“ (Rusija), „Macro“ šiuolaikinio meno muziejuje (Italija), „Barbican“ meno centre (JK), Olomouco kino ir animacijos festivalyje (Čekija), Festivalyje IMAGE S (Šveicarija), „Crosstalk“ videomeno festivalyje (Vengrija), Davido Lyncho „Silencio“ (Prancūzija), SCHNUCK Glaspalais (Nyderlandai), „Sophiensaele Theatre“ (Vokietija), „Future Everything“ festivalyje Mančesteryje (JK), „III Point“ festivalyje Majamyje (JAV), „No Bounds“ festivalyje ir „Warp Records“ (JK), Kamdeno Cork gatvės meno centre (JK), „Cafe Oto“ (JK) ir Freudo muziejuje (JK).

Saulė neturi šešėlio (The Sun Has No Shadow, 2022, 29’27’’)

„Saulė neturi šešėlio“ – tai intymi vizualinė kelionė po reivo vakarėlius, klubus ir eksperimentinius gyvus pasirodymus, o tuo pat metu – asmeninis kino manifestas bei duoklė Londonui. Vizualinės patirties fragmentiškumas, savistabos praktika ir portreto tradicija – tai tik keletas Salvadori kino tyrimams būdingų aspektų.
Filme „Saulė neturi šešėlio“ toliau plėtojami atradimai, padaryti rengiant filmų seriją „Reivo trilogija“ (Rave Trilogy, 2020), ir dar nuodugniau tyrinėjamos elektroninės muzikos bendruomenės, tokiu būdu ne tik pateikiant bendrą Londono kontekstą, bet ir įsigilinant į intymumo tarp dalyvių aspektą. Įvairūs metapasakojimai vaizduojami labai subjektyviai ir intymiai, komponuojant periferinius naktinius peizažus, šokančių žmonių kadrus ir kolektyvinio katarsio akimirkas šalia universalesnių apmąstymų apie egzistenciją apskritai, gyvenimo vizijas ir kitus klausimus.
Būdama tai dalyve, tai stebėtoja, Salvadori siekia, kad šio tyrimo ašimi išliktų individualūs santykiai. Filme nuolat kinta santykis tarp skirtingų aplinkų, subjekto ir kameros.
Kompoziciją filmui suteikia montažas, paremtas pačios Salvadori garso ir vaizdo įrašais ir euroemptiness sukurta animacija. 2012 m. gimęs euroemptiness – tai grafinė kalba ir tęstinis nejudančių bei animuotų formų bei spalvų archyvas, kurio turinį susaisto nuolat kintančios intencijų kombinacijos. Kūrinyje „Saulė neturi šešėlio“ šios animacijos tampa portalais, vedančiais link apreiškimų ir pareiškimų, suteikiančių kūriniui platesnį kontekstą.
Filme ypač daug dėmesio skiriama klubui FOLD ir dieninio reivo formatui UNFOLD, kai didžėjus atsiduria šokių aikštelės viduryje. Toks erdviškumas žymi alternatyvų požiūrį į bendruomeniškumą, gilų fizinį ryšį ir bendruomenių kūrimą. Visa filmuota medžiaga yra didžiulio santykių ir eksperimentinės muzikos dokumentinių vaizdų archyvo, kurį Salvadori kūrė pastaruosius 10 metų (2010–2022), dalis.

„Tresor“ juostos (Tresor Tapes, 2022, 29’28’’)

Šis filmas sukurtas naktinio klubo TRESOR užsakymu ir skirtas parodai „Tresor 31 Techno, Berlin und die große Freiheit“ vykusiai 2022 m. rugpjūčio 7–22 d. „Kraftwerk“ erdvėje Berlyne.
Naudodamasi gausiais TRESOR vaizdo ir garso archyvais, Salvadori formuoja portretą, giminingą kūriniui „Saulė neturi šešėlio“ (The Sun Has No Shadow). Šie du filmai, rodomi vienas šalia kito, atskleidžia skirtingus požiūrius į asmeninius ir kolektyvinius archyvus, atmintį bei pamąstymus apie klubų veiklos dokumentaciją.
Filmas „Saulė neturi šešėlio“ skleidžiasi kaip individualus menininkės asmeninio archyvo rekompozicijos procesas, kurio metu jos subjektyvios pastangos ir afektinė patirtis tampa filmo jungiamąja gija, pagal tam tikras menininkės intencijas susiejančia įvairias jo dalis. Tuo tarpu filme „Tresor“ juostos“ menininkė yra tarsi beasmenis vektorius, surikiuojantis įvairius kino elementus, paimtus iš daugiasluoksnio TRESOR kolektyvinio archyvo, prie kurio vaizdiniais dokumentais prisidėjo daugybė anoniminių kūrėjų. Tad „Saulė neturi šešėlio“ rutuliojasi kaip nuoseklus, menininkės sąmoningai kuriamas pasakojimas, paremtas jos individualiais prisiminimais ir patirtimi, o „Tresor“ juostos“ – tai daugialypis pasakojimas, sunertas iš visos bendruomenės kolektyvinių prisiminimų ir patirčių.

Pasiuntiniai (Messengers, 2023 23’51’’)

Rebeccos Salvadori filmo „Pasiuntiniai“ veiksmas vyksta buvusiame vienuolyne 21-ojo PAF Olomouco kino, animacijos ir šiuolaikinio meno festivalio metu, bei „Marsèll Paradise“ Milane pagal parodų projektą „Saulė neturi šešėlio“ (The Sun Has No Shadow). Šioje lokacijoje Salvadori nufilmavo keletą gyvų pasirodymų ir individualių pokalbių apie draugystės prigimtį, muziką ir žmonių santykį su Londono miestu. Kūrinyje sudalyvavo muzikantai Kenichi Iwasa, Maxwellas Sterlingas, Sandro Mussida, Coby Sey ir Olivia Salvadori, šviesos menininkas Charlie’is Hope, rašytoja, redaktorė ir kuratorė Elaine Tam bei fotografas Henerico Rossi, o jį sudaro įvairūs metapasakojimai, plėtojami labai subjektyviu ir intymiu pagrindu. Dekonstruotos filmavimo aikštelės kartu buvo ir viešų renginių vieta, o žiūrovai tapo filmo dalimi.

.