„New Pessimism“ yra 2018 m. Džokjakartoje, Indonezijoje įsikūręs gamybos ir leidybos kooperatyvas. Po jo vardu menininkai Natasha Tontey ir Riar Rizaldi, taikydami judančio vaizdo praktiką, tyrinėja siaubo, teroro ir blogo skonio sąvokas populiariojoje kultūroje, bei sociologines, technologines ir ekologines problemas kylančias iš Indonezijos kraštovaizdžio ir socialinės dinamikos. Savo darbus jie įvardina „naujojo pesimizmo stiliumi“ – tai terminas, kurį jie vartoja apibūdinti savo meninę praktiką ir pesimizmą kalbant apie socialinę bei ekologinę situaciją Indonezijoje ir pasaulyje. Programoje bus pristatomi 2021-2023 metais menininkų sukurti filmai.

 

Režisierių biografijos:

Natasha Tontey yra menininkė, gyvenanti Džokjakartoje, Indonezijoje. Savo meninėje praktikoje daugiausia tyrinėja fikcinius istorinius pasakojimus ir mitus, susijusius su dirbtinai keliama baime. Ją domina įvairios galimybės kurti kitokią ateitį, įsivaizduojamą remiantis ne didžiųjų, įsitvirtinusių institucijų požiūriu, o subtiliomis, asmeniškomis atstumtųjų subjektų ir individų pastangomis įveikti sunkumus. Tarp pastarojo meto parodų – personalinė paroda „Auto Italia“, Londone (2022), parodos Singapūro bienalėje (2022); „De Stroom Den Haag“ (2022); GHOST ir „2565“ Bankoke (2022); „Protozone8 Queer Trust“ Ciuriche (2022); ARKO menų taryboje (2022) ir „Leeum“ meno muziejuje (2022) Seule; „Hamburger Bahnhof“ šiuolaikinio meno muziejuje (2021) ir „transmediale“ (2021) Berlyne; „Performance Space 2021“ Sidnėjuje; „Other Futures“, Amsterdame (2021); Singapūro tarptautiniame kino festivalyje (2021), „Kyoto Experiment 2021“; Azijos kino archyve Singapūre (2021). 2020 m. jai suteiktas Karlsrūhės meno ir medijų centro ZKM ir „Schloss-Solitude“ akademijos apdovanojimas HASH. Menininkė yra 2021-2023 m. Jaunimo akademijos prie Berlyno dailės akademijos stipendininkė pagal programą „Human Machine“.

Riaras Rizaldis yra menininkas ir filmų kūrėjas. Daugiausia dirba su judančiais vaizdais ir garsu, tiek kino teatro „juodosios dėžės“ aplinkoje, tiek ir kitose erdvėse kurdamas instaliacijas. Savo meninėje praktikoje daugiausia dėmesio skiria kapitalo ir technologijų, darbo ir gamtos, pasaulėžiūros, žanrinio kino ir teorinės fikcijos galimybių santykiams. Jo darbai rodyti įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose (įskaitant Lokarną, IFFR, Vienos bienalę, Londono BFI, „Cinema du Reel“, Vankuverį ir kt.), taip pat „NTT InterCommunication“ centre Tokijuje, Pompidu centre Paryžiuje, „Times“ muziejuje Guagdžou, Stambulo bienalėje, Taipėjaus bienalėje, Venecijos architektūros bienalėje, Džokjos bienalėje, Indonezijos nacionalinėje galerijoje ir kt. Jo trumpametražis filmas „Tellurian“ drama“ (2020 m.) pelnė Sidabrinio ekrano apdovanojimą už geriausią Pietryčių Azijos trumpametražį filmą 2020 m. Singapūro tarptautiniame kino festivalyje, taip pat garbės paminėjimą 2021 m. „DOK Leipzig“ festivalyje.

Sodas tarp liepsnų (Garden Amidst the Flame, Natasha Tontey, 27′ 2022)

„Sodas tarp liepsnų“ pratęsia Natasha’os Tontey vykdomą tyrimą, kurio objektas – Indonezijos Šiaurės Sulavesio provincijos čiabuvių tautos – minahasių – senoji žinija, technologijos ir kosmologija. Savo naujausiame darbe menininkė akcentuoja pagrindinius minahasių kultūros įsitikinimus apie visa apimančią pusiausvyrą tarp žmogiška ir nežmogiška. Remdamasi savo patirtimi, įgytą per karai ceremoniją, kurios metu minahasių kariams suteikiami nenugalimumo šarvai, menininkė siekia įtvirtinti queering (tradicinius vaidmenis ir sąvokas užklausiantį) požiūrį į lytį, jaunimą ir ekologiją.

Bekerelis (Becquerel, Riar Rizaldi, 20’36”, 2021)

Alternatyvioje Indonezijos ateityje branduolinėms technologijoms pasiekus tokį lygmenį, jog įmanoma sukurti dirbtinę saulę – neišsenkamą energijos šaltinį – tingus filosofas Sajadas Ali klaidžioja po apylinkes ieškodamas vietos nakvynei. Pusiau eseistiniu stiliumi pateikiamame filme apmąstoma ateities branduolinių technologijų dinamika, materialumo politika, susijusi su torio ir panašių iškasenų paieškomis Indonezijoje, taip pat branduolinės problemos sudėtingumas tropikuose ir jos įtemptas santykis su ekologija, energijos vartojimu, tautinės valstybės bei produktyvumo sampratomis.

Užrašai iš Gogo Magogo (Notes from Gog Magog, Riar Rizaldi, 19’32” 2022)

Šiame filme tyrinėjamos sąsajos tarp istorijų apie vaiduoklius, technologijų kompanijų kultūros Pietų Korėjoje ir logistikos ekonomikos Indonezijoje. Tyrimas atliekamas pasitelkiant užrašinės / premake filmo formatą bei nesukurto ilgametražio technologinio siaubo filmo, kurio veiksmas vystosi tarp Džakartos uosto ir neįvardyto pagalbos darbuotojams programos biuro Seule, dokumentaciją.

Fosilija (Fossilis, Riar Rizaldi, 12’56” 2023)

Kas skiria Žemę, protą, kūną ir mašinas? „Tikriausiai niekas“, – teigė vienas būsimas archeologas. Tolimoje ateityje medijų paleontologė ieško tikrosios tiesos apie praeitį. Ji medituoja, per smegenų-kompiuterio sąsają pasitelkdama grubų neuroninį tinklą, mašininį mokymąsi ir virtualią pasaulėkūrą. Padedama kito tyrėjo, ji kasinėja ir tyrinėja praeities vaizduotę, siekdama rekontekstualizuoti ir apmąstyti tai, kas jų laikais vadinama fosilijomis – kalną nematomų elektroninių atliekų, palaidotų tropiniame Pietų kraštovaizdyje.

Apie kitus, nepažintus rytojus (Of Other Tomorrows Never Known, Natasha Tontey, 15’54” 2023)

Natasha’os Tontey „Apie kitus, nepažintus rytojus“ – tai spekuliatyviosios fikcijos istorijos apie sudėtingą rūpybos darbą, glaudžiai susijusį su ūmiu poreikiu pasikalbėti su protėviais. Jose daugiausia dėmesio skiriama dvasioms ir būdams iš naujo su jomis užmegzti santykius – dvasinius, materialius ir technologinius. Šiame kūrinyje rūpestis nuolat persipina su poreikiu sugrąžinti seniai pelnytą pagarbą čiabuvių principams, vertybėms ir įsitikinimams. Tačiau kertiniai mūsų gyvenimo bruožai susiformavo pagal įtraukties / atskirties ir normalumo naratyvus. Pripažindami, kad egzistuoja daugybė pasaulių, rizikuojame pasirodyti nelogiški ar nesuprantami. N. Tontey ragina mus priimti šį nelogišką rūpybos aspektą, atspindintį ryžtą imtis tolesnių veiksmų, kad atsikratytume priklausomybės nuo įsitvirtinusių institucijų, nurodančių mums, kas primityvu, o kas – modernu, kas racionalu, o kas – ne.

0 serija: metanoja – preliudija (Episode 0: Metanoia – Prelude, Riar Rizaldi, 2023)

Šis filmas yra pirmasis iš ciklo, kuriame pertvarkomi ir susiejami du lygiagretūs tikrovės prigimties tyrinėjimo būdai. Filmui pasirinktas„Hanna-Barbera“ ir ankstyvosios Disney’aus trumpametražės animacijos, vaizduojančios tolimą ateitį, formatas, buvo dažnai naudotas kaip mokslo populiarinimo priemonė XX a. viduryje. Jame vaizduojamas dviejų kosmologų pokalbis apie Dievo buvimą atomuose. Dalelių fizika ir Malajų-Indonezijos sufistų metafizika susilieja kaip dvi to paties žmogiškojo siekio suvokti transcendenciją materijoje išraiškos. Filme Vakarų mokslas pateikiamas kaip viena iš daugelio metodologijų ištisoje pliuralistinių pasaulėžiūrų plejadoje.

.