ŽMOGIŠKAS UŽTIKRINTUMAS (A HUMAN CERTAINTY). Morgan Quaintance

„Žmogiškas užtikrintumas“ perteikia neurotiškas mirtimi apsėsto, po išsiskyrimo sielvarto kamuojamo romantiko klejones. Gatvės fotografas Weegee, šventoji Lidvina ir režisieriaus spiritistė močiutė susitinka apmąstyti vieną itin skausmingą dieną paplūdimyje.

Biografija

Morganas Quaintance’as yra Londone gyvenantis menininkas ir rašytojas.

Jo judančių vaizdų kūriniai rodyti ir eksponuoti įvairiuose festivaliuose bei institucijose: MOMA Niujorke, McEvoy meno fonde San Franciske, „Konsthall C“ Švedijoje, Davido Dale’o galerijoje Glazge, Europos medijų meno festivalyje Vokietijoje, „Alchemy“ kino ir menų festivalyje Škotijoje, „Images“ festivalyje Toronte, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje ir „Third Horizon“ kino festivalyje Majamyje.

Per pastaruosius dešimt metų jo aštrios kritikos rašiniai apie šiuolaikinį meną, estetiką, jų socialinį ir politinį kontekstą, publikuoti tokiuose leidiniuose kaip „Art Monthly“, „The Wire“ ir „The Guardian“, prisidėjo prie Jungtinės Karalystės diskursų ir diskusijų lauko formavimosi. Svarbus pavyzdys – 2017 m. tekstas „The New Conservatism: Complicity and the UK Art World’s Performance of Progression“. 2012–2023 m. M. Quaintance’as buvo Londono radijo stoties „Resonance 104.4 FM” interviu laidos „Studio Visit“ prodiuseris ir vedėjas.

NAZARBAZI. Maryam Tafakory

NAZARBAZI („Žvilgsnių žaismas“) – tai filmas apie meilės ir aistros vaizdavimą porevoliuciniame Irano kine, kai buvo draudžiama vaizduoti intymius santykius ir net prisilietimus tarp moterų ir vyrų.

Filme daugiausia dėmesio skiriama moterų, kurių kūnai porevoliuciniame kine buvo naikinami ir viktimizuojami, atvaizdams, užsimenama apie diskrečias komunikacijos formas, veikusias šioje srityje, tačiau išvengdavusias cenzūros. Filme siekiama prisiliesti prie neužčiuopiamų erdvių – vidinių jausmų ir pojūčių, bei kitokios, ne fizinės, neapčiuopiamybės – nutylėtų draudimų ar taisyklių, atsiskleidžiančių tik per kūniškas patirtis. Filme poezija ir tyla naudojamos kaip vienintelė(s) kalba(os), suteikianti(čios) galimybę prisiliesti prie šių sociopolitinių dviprasmybių.

Biografija

Maryam Tafakory (g. Širaze, Irane) iš vaizdų, žodžių ir jausmų kuria tekstų ir kino koliažus, kuriuose dera poezija, dokumentika, performansas, archyvinė ir rasta medžiaga. Ją domina ištrynimo, slaptumo, nematomų taisykles kuriančių institucijų smurto vaizdavimas. Savo projektais ji tiria tai, kam paprastai neskiriama dėmesio, kas atmetama kaip trivialu, perdėta ar nemoksliška. Menininkė nuolat kuria videoesė, kuriomis mezga dialogą su porevoliuciniu Irano kinu. Širaze ir Londone gyvenanti menininkė įgijo meno magistro laipsnį Oksfordo Universitete, o jos kūriniai eksponuoti tarptautiniu mastu tokiose institucijose kaip MoMA, NYFF, „Locarno“, Kanų „Dviejose režisierių savaitėse“, IFFR, „Oberhausen“, FICUNAM, ICA Londone, HKW Berlyne, „True/False“, M HKA ir „Anthology“ kino archyve ir kt. Jai suteiktas auksinis Hugo apdovanojimas 58-ajame Tarptautiniame Čikagos kino festivalyje, „The Tiger“ trumpojo metro apdovanojimas 51-ajame IFFR, Barbaros Hammer feministinio kino apdovanojimas 60-ajame Annos Arbo kino festivalyje, apdovanojimas už geriausią eksperimentinį trumpametražį filmą 70-ajame MIFF ir kt. Jos darbai publikuoti „Criterion Daily“, „Sight&Sound“ ir „Filmmaker Magazine“. Menininkė buvo atrinkta į „Videonale.17“ ir „Bloomberg New Contemporaries“, dukart (2017 ir 2019 m.) apdovanota „Aesthetica“ naujo meno prizu. 2019 m. jai suteiktas Flaherty / Colgate reziduojančios nusipelniusios pasaulinės režisierės statusas, o 2022 m. – MacDowello stipendija.

RYTOJ VISKAS BUS GERAI (TOMORROW EVERYTHING WILL BE ALRIGHT). Akram Zaatari

Vėlyvas naktinis pokalbis tarp dešimtmetį nesimačiusių buvusių mylimųjų poros virsta įtaigia elegija praradimams ir ilgesiui. Kantriai sekdamas ant popieriaus lapo spausdinamų žodžių ritmu, meistriškai suderindamas komunikacijos ir įrašų technologijas, A. Zaataris tyrinėja laiką ir jo spragas.

Biografija

Akramas Zaataris (g.1966 m. Libane) yra sukūręs daugiau nei penkiasdešimt kino ir videofilmų. Visiems jiems būdingas dėmesys istorijų rašymui, nagrinėjamos tarpusavyje persipynusios temos, subjektai ir praktikos, susijusios su kasyba, politiniu pasipriešinimu, buvusių kovotojų gyvenimais, išsekusios kairės palikimu, vaizdų sklaida karo metu ir laikų žaisme, būdinga pamestiems ir vėl atrastiems, palaidotiems ar dėl kitų priežasčių adresato laiku nepasiekusiems laiškams. A. Zaatario veikla buvo itin svarbi Beiruto šiuolaikinio meno lauko formaliosios, intelektualiosios ir institucinės infrastruktūros vystymuisi. Menininkas yra vienas Arabų vaizdų fondo įkūrėjų, neįkainojamai ir be kompromisų prisidėjęs prie bendro išsaugojimo ir archyvinės praktikos diskurso. 2013 m. A. Zaataris su filmu „Laiškas nepaklūstančiam pilotui“ (Letter to a Refusing Pilot) atstovavo Libanui Venecijos bienalėje. 2012 m. jo kūryba pristatyta „Documenta 13“.

PASITIKĖJIMAS (TRUST). Jill Magid

2004 m. Jill praleido 31 dieną Liverpulyje, per tą laiką puoselėdama glaudžius santykius su „Citywatch“ (Mersisaido policija ir Liverpulio miesto savivaldybe), kurios funkcija – visą miestą stebėti vaizdo kameromis. Tai didžiausia tokia sistema visoje Anglijoje.

„Įkalčių saugyklos“ videofilmus surežisavo ir sumontavo pati menininkė, o nufilmavavo policija viešojo stebėjimo kameromis miesto centre. Vilkėdama ryškiai raudoną lietpaltį, J. Magid paskambindavo budintiems pareigūnams, pranešdavo savo buvimo vietą ir paprašydavo nufilmuoti tam tikrose pozose ar vietose, arba padėti jai rasti kelią per miestą užsimerkus.

Sistemos užfiksuota stebėjimo kamerų medžiaga saugoma 31 dieną, po to ištrinama, išskyrus atvejus, kai jos pareikalaujama kaip įrodymų. Norėdama gauti prieigą prie šios filmuotos medžiagos, J. Magid turėjo pateikti 31 privataus asmens prieigos prašymo formą – teisinį dokumentą, kuriame būtina pateikti policijai išsamią informaciją, kaip ir kada įvyko „incidentas“. J. Magid nusprendė šias formas užpildyti taip, tarsi tai būtų laiškai mylimajam, kuriuose ji išlieja savo jausmus ir mintis. Šie laiškai sudaro dienoraštį „Vienas atminties ciklas mieste L“ – intymų santykių tarp jos pačios, policijos ir miesto, paveikslą.

Biografija

Amerikiečių menininkės Jill Magid kūryba tvirtai įsismelkusi į jos gyvenimo patirtį, per ją ji tiria ribas tarp meno ir gyvenimo. Per savo performansų praktiką J. Magid užmezgė glaudžius santykius su įvairiomis organizacijomis ir valdžios struktūromis. Ji tyrinėja emocines, filosofines ir teisines įtampas tarp individo ir „saugančių“ institucijų – žvalgybos agentūrų, policijos ir kt. Kad galėtų dirbti su didelėmis organizacijomis arba jų viduje, J. Magid išnaudoja institucijų keistenybes ir sistemines spragas, leidžiančias užmegzti kontaktą su žmonėmis „viduje“. Jos darbams paprastai būdinga gundymo dinamika, o kuriami pasakojimai neretai įgauna meilės istorijos formą. J. Magid praktikai būdinga tai, kad ji iki smulkmenų, o kartais net iki absurdo, laikosi bendravimo su institucijomis taisyklių.

TOKIĄ DIENĄ KAIP ŠI (ON A DAY LIKE TODAY). Mohammad Shawky Hassan

Vienišos gatvės… Niekada nesupratau, kokią funkciją atlieka atmintis… Juodos ir baltos magija… Visą gyvenimą praleisiu vaikydamasis tobulo vaizdo iliuzijos… Tylos suvokimo… O šiandien, bandydamas prisiminti, norėčiau turėti atvaizdą.

Biografija

Mohammadas Shawky’is Hassanas gyvena ir dirba Berlyne. Didžiąją gyvenimo dalį praleido Kaire, studijavo filosofiją, kino režisūrą, vaizdo įrašų gamybą ir žiniasklaidos studijas Amerikos universitete bei Kino menų ir mokslų akademijoje Kaire, taip pat Kolumbijos universitete Niujorke. Jo darbai rodyti ir eksponuoti galerijose, kino teatruose, muziejuose, šiuolaikinio meno erdvėse, kino festivaliuose ir švietimo įstaigose, pavyzdžiui, Berlynalės „Forum Expanded“, MoMa Niujorke, Haus der Kulturen der Welt (HKW), MUCEM, „Anthology“ kino archyve, Sursocko muziejuje, „Contemporary Image Collective“ – CIC, „Semaine des Arts“ Paryžiaus 8 universitete, „Festival dei Popoli“, Kaselio kino ir videomeno festivalyje, Bukarešto tarptautiniame eksperimentinio kino festivalyje ir kt. Pastaruoju metu Hassano ilgametražis filmas „Tu man graži kaip vasaros diena“ (Bashtaalak sa’at | Shall I Compare You to a Summer’s Day?, 2022) pristatytas 2022 m. Berlynalės forume ir nominuotas 36. TEDDY AWARD prizui.

Pietūs / South, 28’, 2020

Pietūs kaip filmas atsiranda būtent erdvėse ir plyšiuose tarp vaizdų. Šis filmas yra antirasistinių ir antiautoritarinių judėjimų tyrimas įvairiose pietų bendruomenėse: Čikagos pietinėje pusėje ir Pietų Londone (kur gyvena kūrėjas), Amerikos giliuosiuose pietuose, taip pat Pietų Afrikoje apartheido režimo metu. Pietūs kaip geografinio padalijimo metafora padeda suvokti, koks didelis yra pasaulis ir koks svarbus tarpusavio ryšys. Analoginės 16 mm kameros ir „Google Street View“ vaizdų naudojimas, M. Quaintance’o abstraktaus montažo technika ir jo jautrus požiūris į veikėjus paverčia mus filmo bendrakūrėjais.. Pietūs nagrinėja asmenybės ir kolektyvo, teorijos ir praktikos, socialinės atsakomybės ir galimybių, kurias gali suteikti teigiami pokyčiai, santykį.

Prarastas laikas / Missing Time, 15’, 2019

 Tautiškumas ir savastis – per atmintį išsaugomos sąvokos. Pašalinus pagrindinius prisiminimus ar istorijas iškreipiama savęs ar tautos samprata – citata iš filmo.

Prarastas laikas yra apie atmintį ir jos praradimą, apie istorinę, asmeninę ir tautinę atmintį ir savęs suvokimą. Filme susilieja dvi stiprios ir ryškios istorijos, tačiau jos ne pasakojamos, o mes veikiau stebime jų reikšmę ir atomazgą šiandien nespalvotame vaizde, iš tam tikro atstumo. Viena linijų filme įkvėpta septintojo dešimtmečio dvirasės amerikiečių poros Betty ir Barney Hillų istorijos. Sutuoktiniai teigė, kad jie buvo pagrobti ateivių; tai buvo pirmoji taip plačiai pasklidusi istorija apie ateivių pagrobimus Amerikoje. Bendradarbiaudami su nacionalinio saugumo tarnybomis, jie pradėjo intensyvius hipnozės seansus, gilinosi į žmonos sapnus. Filme mes nesužinome, kas tiksliai vyko, tačiau nuotraukos ir moters balsas perteikia stiprias jų patirtis. Todėl prie šio istorinio momento atsiradusi kita vaizdų linija – archyvinė medžiaga iš Britanijos kolonijinės istorijos ir koncentracijos stovyklų Kenijoje – kartu sąveikauja kaip galinga metafora, kelianti klausimus apie istoriją, svetimus žmonių ir valstybių sapnus, galingus žmonių minčių ir atminties valdymo įrankius ir stiprią dviejų žmonių meilę.

Kitas dešimtmetis / Another Decade, 27’, 2018

Kitas dešimtmetis sujungia 1990-ųjų archyvinę medžiagą su naujai nufilmuotu 16 mm filmu ir standartinės raiškos vaizdo įrašu. Pradedant menininkų ir meno istorikų liudijimais ir pareiškimais, pateiktais 1994 m. INIVA konferencijoje „Naujojo internacionalizmo link“, Kitas dešimtmetis tęsiasi įvairiose kultūrinėse teritorijose ir skatina suvokti, kad nuo to laiko Jungtinėje Karalystėje įvyko labai mažai socialinių, kultūrinių ar institucinių pokyčių. Dinamiška filme nagrinėjama įtampa yra tarp, viena vertus, meno pasaulio veikėjų, kalbančių tiesą institucinei valdžiai, ir, kita vertus, Londono daugiataučių piliečių išgyventų realijų – tų, kurie neišvengiamai priversti gyventi kitoniškumo centre.