Kaip judantys vaizdai veikia, kuria ir dalyvauja istorijoje? Vienas pagrindinių parodoje rodomų filmų, taip pat įkvėpęs viso Tarptautinio Kauno kino festivalio antraštę, Haruno Farockio Revoliucijos videogramos nurodo, kad judantys vaizdai ne tik reprezentuoja ar atspindi realybę, bet ir aktyviai ją kuria. Svarstyti apie judantį vaizdą ir jo galią veikti neįmanoma neapmąstant masinės žiniasklaidos vaidmens. Šį vaidmenį ironiškai vertina ir inscenizuoja tiek medijų meno klasikinis darbas – JAV menininkų kolektyvo Ant Farm performanso Media Burn dokumentacija, tiek Berlyne kuriančios lietuvių menininkės Dovilės Aleksaitės Hypnosis Session, primenantis apie Sovietų Sąjungoje paplitusį kultūrinį reiškinį – gyvai transliuojamus hipnozės seansus. 

Tai, kaip vartojame vaizdus, veikia ne tik dabar besiskleidžiančią istoriją, bet ir praeities matymą ir atkuriamus praeities pasaulius. Apie tai ir apie antrosios kartos nostalgiją, tam tikrų vaizdinių nostalgijos nostalgiją – Maxo Grau kūrinys Craving for Narrative, analizuojantis savo paties kuriamus naratyvus, įkvėptus populiaraus Holivudo filmo Grease scenų. Persijn Broersen & Margit Lukács dekonstruoja idilinio peizažo įvaizdį kino istorijoje. Allison Henriquez darbas poetiškai perteikia naktinį video žvilgsnį. Tuo tarpu Forensic Architecture tyrimas-filmas Triple-Chaser pristato video kaip įrankį atkurti ir atsekti istorijas iš įvairių perspektyvų. 

Parodoje pristatomi menininkai ir kūriniai:

Dovilė Aleksaitė, Hypnosis Session, 2015
Ant Farm, Media Burn, 1975
Persijn Broersen & Margit Lukács, Establishing Eden, 2018
Harun Farocki, Videogramme einer Revolutionen, 1992
Forensic Architecture, Triple Chaser, 2018
Max Grau, Craving for Narrative, 2015
Allison Henriquez, Nocturnal Motion, 2019
Ulijona Odišarija, The Dying Swan, 2016

Architektūra: Vladas Suncovas

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba, Collection Video-Forum, Neuer Berliner Kunstverein (n.b.k.), Nordic Culture Fund