Karas ir taikas

„Karas ir taika“ – vaizdinis apmąstymas apie karo ir kino santykį, kuriame, kaip epiniame į keturis skyrius – tolimą praeitį, artimą praeitį, dabartį ir ateitį – suskirstytame romane, bandoma perdėlioti vaizdinės atminties fragmentus nuo XX a. pradžios iki šių dienų, sykiu vaizduojant vis besidauginančias vizijas, tarsi nuolatinis triukšmas lydinčias mūsų nūdienos būtį. Keturios svarbios Europos institucijos, kuriose plėtojamas filmo pasakojimas, sudaro tvirtą erdvėlaikio karkasą; karkasą, kuriame taika ir karas, regis, sugyvena kartu ir tuo pačiu neleidžia vienas kitam galutinai išsikeroti.„Karas ir taika“ kelia klausimus apie karo pasekmes ir istorijos prasmę bei jos atminties išsaugojimą ateities kartų labui.

Martina Parenti, Massimo D’Anolfi

Guerra e pace, Italija, Šveicarija, Prancūzija, 128′, 2020

Apie autorius

Martina Parenti ir Massimo D’Anolfi – vieni originaliausių šiuolaikinių italų dokumentinio kino kūrėjų. Jų filmai buvo pristatyti festivaliuose visame pasaulyje, įskaitant Venecijos „Mostra“ ir Lokarno festivalį, o savitas jų pasakojimo plėtotės ir montažo stilius ryškus net ir tokiuose skirtinguose filmuose kaip „Pilis“ (2011 m.) ir „Tamsioji medžiaga“ (2014 m.). Giliai poetiški, bet kartu ir griežtai politiški, Parenti ir D‘Anolfi filmai buvo pastebėti ir įvertinti kritikų visame pasaulyje. Kontempliatyviuose režisierių kūriniuose kvestionuojamas mūsų santykis su erdve ir visuomene, atsisakant pateikti lengvus atsakymus.