Mariannos Simnett filmai yra įrankiai, kuriais atidengiamos užslėptos šio pasaulio prievartos struktūros. Šuoliuodama tarp skirtingų žanrų nuo cinéma-vérité iki kūno siaubo filmų ir Vestendo miuziklų, ji žaidžia savo žaidimus su mirtinu rimtumu ir piktdžiugišku humoru.

Ekscentriškam Simnett pasakojimų stiliui būdingi intensyvūs, meistriškai sukonstruoti vaizdiniai ir rezonuojantys garso takeliai. Videogramų kontekste šie filmai testuoja mūsų suvokimą apie liguistumą, išmėgina konvencijas ir atlieka opresyvių socialinių normų skrodimą.

Marianna Simnett gyvena ir dirba Berlyne. Jos tarpdisciplininė praktika apima videomeną, instaliaciją, performansus, skulptūrą ir piešimą. Simnett naudoja išraiškingas ir kūniškas priemones tyrinėdama kūną kaip transformacijos vietą. Dirbdama su gyvūnais, vaikais, organais ir dažnai vaidindama pati, Simnett savo darbuose įvaizdina naujus radikalius pasaulius, pilnus nesuvaldytų minčių, keistų istorijų ir troškimų.

Simnett darbai rodyti didžiausiuose tarptautiniuose muziejuose. Naujausios jos parodos surengtos Kunsthalle Zürich (2019), Franso Halso muziejuje Harleme (2019), Modernaus meno institute Brisbane (2019), Naujajame muziejuje Niujorke (2018) ir Modernaus meno muziejuje Frankfurte (2018). Ji laimėjo Paulo Hamlyno apdovanojimą 2020 m., taip pat Jerwood /FVU apdovanojimą 2015 m. ir buvo nominuota Derecko Jarmano apdovanojimui 2017 m.

 

Paukščio žaidimas / The Bird Game, 20’, 2019  

„Kas yra varnos?
Varnos yra žmonės, padarę blogų dalykų.“ 

Naujausiame Simnett filme Paukščio žaidimas nutolstama nuo jos ankstesnio domėjimosi medicinos sritimi, dėmesį perkeliant į mitologiją. Piktadarė varna įtraukia nekaltus vaikus į įmantrų žaidimą, kuris baigiasi jų mirtimi. Nufilmuotas 16 mm formatu prabangioje Waddesono dvaro aplinkoje, filmas gimė iš tyrinėjimų apie bemiegę paukščių migracijos elgseną ir kapitalizmo troškimą panaikinti žmonių poreikį miegoti. 

Kraujas / Blood, 23’, 2015

Filme Kraujas atkuriama nosies operacija, kuri buvo atlikta Freudo pacientei Emmai Eckstein. Freudo kolega otorinolaringologas Wilhelm Fliess tikėjo, kad nosis glaudžiai susijusi su genitalijomis ir kad ją operuojant galima išgydyti moteris nuo menstruacijų skausmų, masturbacijos ir isterijos. 

Simnett pasakojime jaunoji veikėja Izabelė pooperaciniame kliedesyje patenka į siurrealistinę būseną. Ji susitinka su savo išoperuotais nosies kaulais ir su Lali, prisiekusia skaistuole iš Šiaurės Albanijos, atsisakiusia savo biologinės tapatybės ir nuo ankstyvo amžiaus pasirinkusia gyventi kaip vyras. Izabelė yra lytinio brendimo apogėjuje ir šioje haliucinacinėje istorijoje apie tapimą suaugusiąja turi susidurti su tuo, ką reiškia būti moterimi.

Mėlynos rožės / Blue Roses, 16’, 2015

Mėlynomis rožėmis vadinamos varikozinės venos, tad filme Simnett pratęsia domėjimąsi kūnu, bet šįkart ji pati vaidina paranojišką pacientę. Keliaujant tarp operacinės, tarakonų laboratorijos ir mėlyno pasaulio, reprezentuojančio jos kojos kelio vidų, filme dokumentinė technika sujungiama su haliucinaciniais posūkiais filmo dekoracijose ir charakteryje, taip sutrikdant mūsų gebėjimą atskirti, kas yra tikra, o kas – įsivaizduojama. 

Adata ir gerklos / The Needle and the Larynx, 15’, 2016

Filme Adata ir gerklos dokumentuojama, kaip pačiai Simnett atliekama invazinė procedūra – suleidžiama Botokso injekcija siekiant pažeminti jos balso tembrą. Simnett užgrobia vyrams skirtą korekcinę procedūrą ir tokiu būdu konfrontuoja su sisteminiais bei agresyviais būdais, įtvirtinančiais lyčių stereotipus. 

.