Šios programos turinys susijungė gana intuityviai, ieškant paralelės tarp technologinės judančio vaizdo kaitos ir vaizduotės. Bandant apibūdinti šių penkių menininkų kūrinius gimė pavadinimas videovaizduotė. Kaip kuriami vaizdai atspindi mūsų vaizduotę ir daro įtaką jai formuotis? Vizualinė atmintis kaip nesibaigiantis filmas. Šį abipusį videovaizdo ir vaizduotės, technologijos ir žvilgsnio ryšį pavadinome videovaizduote, bandydamos įvardyti sąmonės ir pasąmonės ryšį su videotechnologija. 

Visi programos kūriniai atskleidžia įvairias erdves: skaitmenines, patirties, žiūrėjimo. Marge Monko darbas Brangusis D atspindi jautrų ir intymų ne tik dviejų žmonių, bet ir vidinių jausmų bei technologijų dizaino santykį. Polako van Bekkumo filmo Pasivažinėjimas veiksmas vyksta virtualioje Google Earth erdvėje, o joje atsirandantys emociniai išgyvenimai iš realaus pasaulio kvestionuoja šių pasaulių skirtumus. Persijnas Broersenas ir Margit Lukács darbas Miškas lokacijoje skaitmeninėmis priemonėmis atkuria Belovežo girią, kuriai gresia išnykti, o Allison Henriquez Naktinis judesys sustabdo žiūrovą patyrime ir panardina į sapnišką būseną. Filmas Parsi tarytum sukuria dar vieną naują poetinę erdvę, kuri nėra nei 360 laipsnių kampu filmuotoje Bisau Gvinėjoje, nei eilėraštyje apie tai, ko nėra – taip sukuriama dar viena videovaizduotė.

Kuratorės Milda Januševičiūtė ir Monika Lipšic

 

Marge Monko
Brangusis D / Dear D, 8’, 2015

Įgarsintas videofilmo tekstas remiasi fikciniu meilės laišku, kuriame atsiskleidžia skirtingi šiuolaikinės meilės aspektai. Jame yra keletas nuorodų, pvz., į Chriso Kraudo, Siri Hustvedt ir Andre Gorzo tekstus, taip pat į gerai žinomą The Beatles dainą Something ir sociologinius Evos Illouz tyrimus. Videofilme rodomas kompiuterio ekranas, fiksuojantis laiško rašymo procesą, kurį pertraukia naršymas internete ir vaizdinių failų tyrinėjimai.

Marge Monko gyvena ir dirba Taline. Ji studijavo Estijos meno akademijoje ir Šiuolaikinio meno institute (HISK) Gente, Belgijoje. Monko kuria fotografijas, videomeną ir instaliacijas. Ji semiasi įkvėpimo iš istorinių vaizdų, jos darbuose jaučiamos psichoanalizės, feminizmo ir vizualinės kultūros studijų įtakos. 

Polak Van Bekkum
Pasivažinėjimas / De Rid, 12’, 2019

Giedra ir žvaigždėta naktis. Kelio ženklai blyksi reguliariai ir patikimai. Mes matome vaizdą tik per priekinį stiklą, bet iš negausių dialogų suprantame, kad esame vyro ir moters kompanijoje, kad jie yra saloje. Jie keliauja į vietą, kurioje seniai nutiko kažkas blogo. Beasmenių satelitinių Google Earth vaizdų žemėlapis sukuria priešpriešą emociniam lakoniškų sakinių krūviui ir sustiprintam širdžių plakimo garsui. 

Esther Polak ir Ivaras van Bekkumas yra kartu dirbanti menininkų pora, pasivadinusi pseudonimu PolakVanBekkum. Jie perteikia savo asmenines judėjimo ir erdvės patirtis atsiremdami į Nyderlandų realistinio peizažo tapybos istoriją. Savo projektuose jie dažniausiai bendradarbiauja su kitais, ar tai būtų žmonės, ar gyvūnai, ar saulės spinduliai. 

Persijn Broersen & Margit Lukács
Miškas lokacijoje / Forest on Location, 12’, 2018

Miškas lokacijoje yra paskutinių pirmykštės Belovežo girios likučių virtuali replika. 11 800 metų senumo Belovežo giria, esanti Lenkijos ir Baltarusijos pasienio zonoje, daugybę amžių audrino Europos vaizduotę kaip legendų, mitų ir pasakų vieta. Per visą jos istoriją giriai buvo priskiriama įvairių vaidmenų: nuo kultūrinio ir istorinio konstrukto iki bandymo iškovoti ekonominių išteklių ir politinių debatų arkliuko. Nepaisant UNESCO pasaulio paveldo objekto statuso, šiai giriai išlikti iki visai neseniai grėsmę kėlė intensyvi medienos pramonė. Naudodami vietoje filmuotą medžiagą, Margit Lukács ir Persijnas Broersenas sukūrė skaitmeninę nykstančio miško „atsarginę kopiją“, plokščias fotografijas pavertė į trijų dimensijų erdvę, kuri naudojama kaip fonas Irano operos dainininkei Shahram Yazdani.

Margit Lukács ir Persijn Broersen yra menininkai, gyvenantys Amsterdame. Dauguma P. Broerseno ir M. Lukács darbų kyla iš domėjimosi medijomis ir technologijomis ir yra susiję su peizažų vaizdavimo politikos klausimais, susijusiais su politikos, mitologijos, (meno) istorijos ir kino kontekstais.

Allison Henriquez
Naktinis judesys / Nocturnal Motion, 4’, 2019

 Filme Naktinis judesys tyrinėjama mįslinga elnių prigimtis ir kaip jie užvaldė kolektyvinę vaizduotę savo metaforiška esme. Daugybėje kultūrų elnias yra dvasinio autoriteto simbolis. Viena priežasčių tam galėtų būti jo fizinės ypatybės – žvilgsnis, vikrumas, greitis ir ragai, – siejamos su tokiomis vertybėmis ir simboliais žmonių vaizduotėje. Šventas gyvūnas su švelnumo ir minkštumo dvasia, pasiuntinys, šamanas, ir moteriškumo personifikacija.  

 Allison Henriquez yra poetė ir videomenininkė. Šiuo metu ji mokosi judančio vaizdo magistro studijose Sandbergo institute. Daug metų ji dirbo Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje. Savo meno praktikoje ji siekia tyrinėti poezijos, judesio ir garso santykį. Šiuo metu ji daugiausia tyrinėja poetinę atmintį, kurioje vengiama įprastinių linijiškumo ir tikslumo nuostatų, kad galėtų atverti painų žmogiško subjekto santykį su niekada iki galo nepažinia praeitimi.

Mariano Blatt, Eduardo Williams
Parsi, 23’, 2018

Veiksmo kamera naudojama vietoj švytuoklės filmo sukurtoje erdvėje. Tarsi rašiklio smaigalys ji rašo istoriją sekdama paskui žmones, kūnus ir jų judesius neįmanomais rakursais, keliauja su veikėjais mašinose ir ant riedlenčių Bisau Gvinėjos gatvėmis ir prospektais. Šiame filme menininkas Eduardo Williamsas ir poetas Marianno Blattas išnaudoja visas ekspresyviąsias vaizdo poezijos galimybes – kuria keistą ir įtraukiančią popmuzikos ritmų ir vizualinių kameros priemonių, kurias gyvenimui prikelia filmo veikėjai, analogiją.

Eduardo Williamsas (g.1987, Argentina) yra kino kūrėjas ir menininkas, kurio darbuose pasitelkiamas takus stebėjimo būdas, ieškant santykių ir spontaniškų nuotykių fiziniuose ir virtualiuose tinkluose. 

Mariano Blattas (g.1983, Argentina) yra poetas ir nepriklausomos leidyklos Blatt & Ríos literatūros redaktorius bei vienas  jos vadovų. Tęstinė poema No es yra jo viso gyvenimo kūrybos projektas. 

 

Kaip judantys vaizdai veikia, kuria ir dalyvauja istorijoje? Vienas pagrindinių parodoje rodomų filmų, taip pat įkvėpęs viso Tarptautinio Kauno kino festivalio antraštę, Haruno Farockio Revoliucijos videogramos nurodo, kad judantys vaizdai ne tik reprezentuoja ar atspindi realybę, bet ir aktyviai ją kuria. Svarstyti apie judantį vaizdą ir jo galią veikti neįmanoma neapmąstant masinės žiniasklaidos vaidmens. Šį vaidmenį ironiškai vertina ir inscenizuoja tiek medijų meno klasikinis darbas – JAV menininkų kolektyvo Ant Farm performanso Media Burn dokumentacija, tiek Berlyne kuriančios lietuvių menininkės Dovilės Aleksaitės Hypnosis Session, primenantis apie Sovietų Sąjungoje paplitusį kultūrinį reiškinį – gyvai transliuojamus hipnozės seansus. 

Tai, kaip vartojame vaizdus, veikia ne tik dabar besiskleidžiančią istoriją, bet ir praeities matymą ir atkuriamus praeities pasaulius. Apie tai ir apie antrosios kartos nostalgiją, tam tikrų vaizdinių nostalgijos nostalgiją – Maxo Grau kūrinys Craving for Narrative, analizuojantis savo paties kuriamus naratyvus, įkvėptus populiaraus Holivudo filmo Grease scenų. Persijn Broersen & Margit Lukács dekonstruoja idilinio peizažo įvaizdį kino istorijoje. Allison Henriquez darbas poetiškai perteikia naktinį video žvilgsnį. Tuo tarpu Forensic Architecture tyrimas-filmas Triple-Chaser pristato video kaip įrankį atkurti ir atsekti istorijas iš įvairių perspektyvų. 

 

Parodoje pristatomi menininkai ir kūriniai:

Dovilė Aleksaitė, Hypnosis Session, 2015
Ant Farm, Media Burn, 1975
Persijn Broersen & Margit Lukács, Establishing Eden, 2018
Harun Farocki, Videogramme einer Revolutionen, 1992
Forensic Architecture, Triple Chaser, 2018
Max Grau, Craving for Narrative, 2015
Allison Henriquez, Nocturnal Motion, 2019
Ulijona Odišarija, The Dying Swan, 2016

Architektūra: Vladas Suncovas

 

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba, Collection Video-Forum, Neuer Berliner Kunstverein (n.b.k.), Nordic Culture Fund

.