Pingis

Rež. Josiane M. H. Pozi

Video

JK, 2019

Kalba: anglų

18

Itin paveikus M.H. Pozi […]trumpametražis filmas „Pingis“ (2019) [buvo] nufilmuotas, kai autorei tebuvo dvidešimt metų.

Filme „Pingis“ pakaitomis rodomos scenos, užfiksuotos namuose ir koledže – kukliose ankštose erdvėse su baltomis sienomis. Naujos koledže besimezgančios nepatogios draugystės kontrastuoja su iš pažiūros ramia šeimyninio gyvenimo buitimi. Kai Pozi prisipažįsta tėvui apie liūdną vazoninio augalo likimą – „Pingis mirė – aš tiesiog nesirūpinau juo taip, kaip turėjau, […] nereikėjo jo naudot kaip peleninės“, – jis švelniai nusišypso, tačiau jų pokalbis seka tolesnius nesusipratimus ir skausmingą filmo kulminaciją, cituotą pirmiau. „Tau nerūpi“ – ekranui užtamsėjus pasigirsta menininkės nuoskauda.

Pozi sukuria ne naujovišką vaizdavimo formą ar stilių, o atšiaurų būdą perteikti nebuvimą. Filme „Pingis“ nesugebėjimas užmegzti ryšio – rūpintis – žymi įspūdingą atskirtį, kurios vien fizinis artumas neįstengia įveikti.

Ištraukos iš Kari Rittenbach straipsnio „Nedaug iliuzijų: Josiane M.H. Pozi“

„Mousse Magazine“, 2021 m. sausio 25 d.

Visas tekstas originalo kalba prieinamas internete

Apie autorę:

Josiane M.H. Pozi (g. 1998 m. Londone) – menininkė ir režisierė, kurios darbai pastaraisiais metais pristatyti tokiose institucijose kaip Londono „Somerset House“, „Kunsthaus“ Glaruse, Šveicarijoje, „Stadtgalerie“ Berne, „The Shed“ Niujorke ir kt. Kūrėja taip pat yra surengusi personalines parodas „Carlos/Ishikawa“ Londone ir „Buchholz“ galerijoje Berlyne. Pozi prisidėjo prie muzikantų Klein, Moses Boyd, Jawnino ir Four Tet projektų muzikiniais vaizdo klipais ir koncertų vizualizacijomis arba kita filmuota medžiaga. Šiuo metu menininkė gyvena ir dirba Londone.

Negatyvus antras

Rež. Micaela Durand, Daniel Chew

Vaidybinis filmas

JAV, 2019

28

Kalba: anglų

N-18

Trečiąją dešimtį einantis homoseksualus vyras pažinčių programėlėje žinutėmis užmezga santykius su nepažįstamuoju. Šis susirašinėjimas pamažu tampa intymus, pagrindiniam veikėjui plaukiant per savo kaip architekto gyvenimą Niujorke. Mes stebime jo atspindį stikliniuose aplinkinių pastatų fasaduose, vizualiai reprezentuojančiuose mūsų gyvenimuose dominuojantį ekranų pasaulį. Veikėjas trokšta užmegzti ryšį stebėdamas kitus žmones internete ir pats atsiduodamas kitų akims. Jis bando sukurti tobulą asmenukę, tikėdamasis galų gale susitikti su savo nepažįstamuoju akis į akį. Ar jiedu kada nors susitiks? Ir ar tai patenkins jų troškimus?

Apie autorius:

Micaela Durand ir Daniel Chew – Niujorke gyvenančių režisierių duetas. Jų darbai buvo pristatyti Jungtinėse Valstijose ir svetur, įskaitant Tarptautinį Roterdamo kino festivalį, „MoMA PS1“, „White Columns“, „47 Canal“, Los Andželo „MOCA“, „The Shed“, Šefildo „Doc/Fest“, „Le Cinema Club“ ir Niujorko kino festivalį. 2020 m. jiedu tapo MacDowello stipendininkais, o 2021-2022 m. jiems skirta „Jerome Artist Fellowship“ stipendija. Šiuo metu duetas kuria savo pirmąjį pilnametražį filmą.

Du

Rež. Margaret Salmon

Dokumentika

JK, 2018

27

N-18

Filme „Du“ pasitelkiamas erotinis moters žvilgsnis ieškant meilės šiuolaikiniame gyvenime ir tyrinėjant, kaip šiandien atrodo palaikymu ir švelnumu grįsti santykiai. Filme užfiksuotos trys skirtingos poros, džiaugsmingame meilės akte švenčiančios būdus, kuriais kūnai ir žmonės gali jungtis vienas su kitu – tiek fiziškai, tiek emociškai.

Pati režisierė filmą apibūdino taip: „Tai – bandymas atsekti fizinę meilės tarp įsipareigojusių partnerių apraišką tarpininkaujant kamerai. Paprastas, intuityvus pasakojimas apie mano ir filmo veikėjų bendradarbiavimą, ryšio ir intymumo tarp vienas kitu besirūpinančių kūnų šventė, regima per moters kameros objektyvą. „Du“ daugeliu atžvilgių veikia kaip priešnuodis dominuojančiai patriarchalinei vizualinei kultūrai ir kapitalistiniam sekso vaizdavimui, kurie neretai yra visiškai atitrūkę nuo mūsų kūnų ir šiandien puoselėjamų seksualinių santykių realybės“.

Apie autorę:

Margaret Salmon (g. 1975 m. Niujorke) šiuo metu gyvena ir dirba Glazge. Nagrinėdama kintančius santykius tarp kameros ir filmuojamo subjekto, žmogaus ir gyvūno arba autobiografijos ir etnografijos, savo filmuose režisierė dažnai gilinasi į lytimi bei emocijomis grįstą socialinių sąveikų ir reprezentacijos formų dinamiką. Kūrėjos personalinės parodos buvo surengtos tokiose institucijose kaip DCA (2018-2109 m.), „Tramway“ (2018 m.) ir „Staatsgalerie“ Štutgarte (2015 m.), Šiuolaikinio meno muziejuje Sent Luise, JAV (2011 m.), Roterdamo „Witte de With“ šiuolaikinio meno centre (2007 m.); „Whitechapel“ galerijoje Londone (2007 m.) ir Edinburgo galerijoje „Collective“ (2006 m.). Menininkės darbai taip pat pristatyti ne viename kino festivalyje ir svarbiausiose tarptautinėse apžvalginėse parodose, įskaitant „British Art Show 9“ (2021 m.), „Glasgow International“ meno festivalį (2021 m.), Berlyno bienalę (2010 m.), Venecijos bienalę (2007 m.) ir Londono kino festivalį (2018 m., 2016 m., 2014 m.). 2006 m. Salmon laimėjo inauguracinį „MaxMara“ meno apdovanojimą moterims, vėliau taip pat buvo įtraukta į 2018 m. „Jarman“ apdovanojimo ir 2019 m. Margaret Tait apdovanojimo finalininkų gretas.

Namai

Rež. Margaret Salmon

Vaidybinis filmas

JK, 2019

4

Šiame trumpametražiame filme vaizduojama moteris, kuri užmigdo vaikus, suplauna indus, o paskui įsitraukia į jausmingą šokį su vaiduokliu. Super 16mm juosta užfiksuotame filme „Namai“ juostos materialumas ir išraiškingi kūnai išnaudojami interpretuojant emocinius ir vaizduotės ryšius tarp kasdienių namų ruošos darbų, lyčių istorijos ir įgalinančios fantazijos. Pasitelkiant realistinę estetiką ir analoginę dvigubą ekspoziciją, filme portretuojamas subtilus perėjimas nuo kasdienybės prie to, kas nepaprasta. Moteris rūpinasi savo vaikais ir buitimi, juda savo namų erdvėje bei atskirtoje ir pasikartojančioje kasdienybėje, kol netikėtai sutinka ją apkabinantį vaiduoklį. Jiedu liečiasi, glamonėjasi ir galop pasiduoda vieningam kūniškam šokiui, atrasdami vienas kitą niūriuose gedulinguose apmąstymuose. Galiausiai vaiduoklis ir moteris kartu ilsisi, o po šios trumpos pasipriešinimo ir atkūrimo akimirkos ji grįžta pas savo vaikus.

Apie autorę:

Margaret Salmon (g. 1975 m. Niujorke) šiuo metu gyvena ir dirba Glazge. Nagrinėdama kintančius santykius tarp kameros ir filmuojamo subjekto, žmogaus ir gyvūno arba autobiografijos ir etnografijos, savo filmuose režisierė dažnai gilinasi į lytimi bei emocijomis grįstą socialinių sąveikų ir reprezentacijos formų dinamiką. Kūrėjos personalinės parodos buvo surengtos tokiose institucijose kaip DCA (2018-2109 m.), „Tramway“ (2018 m.) ir „Staatsgalerie“ Štutgarte (2015 m.), Šiuolaikinio meno muziejuje Sent Luise, JAV (2011 m.), Roterdamo „Witte de With“ šiuolaikinio meno centre (2007 m.); „Whitechapel“ galerijoje Londone (2007 m.) ir Edinburgo galerijoje „Collective“ (2006 m.). Menininkės darbai taip pat pristatyti ne viename kino festivalyje ir svarbiausiose tarptautinėse apžvalginėse parodose, įskaitant „British Art Show 9“ (2021 m.), „Glasgow International“ meno festivalį (2021 m.), Berlyno bienalę (2010 m.), Venecijos bienalę (2007 m.) ir Londono kino festivalį (2018 m., 2016 m., 2014 m.). 2006 m. Salmon laimėjo inauguracinį „MaxMara“ meno apdovanojimą moterims, vėliau taip pat buvo įtraukta į 2018 m. „Jarman“ apdovanojimo ir 2019 m. Margaret Tait apdovanojimo finalininkų gretas.

Čijo

Rež. Chiemi Shimada

Dokumentika

Japonija, 2019

Kalbos: japonų, anglų

13

Naudodama šiltas spalvotas 16 mm kino juostos tekstūras, režisierė kuria jausmingą savo močiutės Čijo portretą. Iš savo namų Japonijos priemiestyje Čijo dalijasi savo svajonėmis ir tikrove.

Apie autorę:

​​Chiemi – Londone ir Čiboje gyvenanti menininkė ir filmų kūrėja. Dirbdama su skaitmenine ir analogine (8 ir 16 mm kino juostomis užfiksuota) medžiaga, savo filmuose ji nagrinėja intymumo, buities ir šiuolaikiškumo temas, pasitelkdama dokumentinio, vaidybinio bei eksperimentinio kino metodus. Chiemi studijavo eksperimentinio kino magistrą ir kino režisūros bakalaurą Kingstono meno mokykloje Londone. Jos filmai pristatyti tokiuose festivaliuose kaip San Sebastiano tarptautinis kino festivalis, Šefildo „Doc/Fest“, Londono trumpametražių filmų festivalis, „Open City“ dokumentinių filmų festivalis, Europos medijų meno festivalis, „Image Forum“ festivalis ir kt.

Pingis

Rež. Josiane M. H. Pozi

Video

JK, 2019,

Kalba: anglų

18

Itin paveikus M.H. Pozi […]trumpametražis filmas „Pingis“ (2019) [buvo] nufilmuotas, kai autorei tebuvo dvidešimt metų.

Filme „Pingis“ pakaitomis rodomos scenos, užfiksuotos namuose ir koledže – kukliose ankštose erdvėse su baltomis sienomis. Naujos koledže besimezgančios nepatogios draugystės kontrastuoja su iš pažiūros ramia šeimyninio gyvenimo buitimi. Kai Pozi prisipažįsta tėvui apie liūdną vazoninio augalo likimą – „Pingis mirė – aš tiesiog nesirūpinau juo taip, kaip turėjau, […] nereikėjo jo naudot kaip peleninės“, – jis švelniai nusišypso, tačiau jų pokalbis seka tolesnius nesusipratimus ir skausmingą filmo kulminaciją, cituotą pirmiau. „Tau nerūpi“ – ekranui užtamsėjus pasigirsta menininkės nuoskauda.

Pozi sukuria ne naujovišką vaizdavimo formą ar stilių, o atšiaurų būdą perteikti nebuvimą. Filme „Pingis“ nesugebėjimas užmegzti ryšio – rūpintis – žymi įspūdingą atskirtį, kurios vien fizinis artumas neįstengia įveikti.

Ištraukos iš Kari Rittenbach straipsnio „Nedaug iliuzijų: Josiane M.H. Pozi“

„Mousse Magazine“, 2021 m. sausio 25 d.

Visas tekstas originalo kalba prieinamas internete

Apie autorę:

Josiane M.H. Pozi (g. 1998 m. Londone) – menininkė ir režisierė, kurios darbai pastaraisiais metais pristatyti tokiose institucijose kaip Londono „Somerset House“, „Kunsthaus“ Glaruse, Šveicarijoje, „Stadtgalerie“ Berne, „The Shed“ Niujorke ir kt. Kūrėja taip pat yra surengusi personalines parodas „Carlos/Ishikawa“ Londone ir „Buchholz“ galerijoje Berlyne. Pozi prisidėjo prie muzikantų Klein, Moses Boyd, Jawnino ir Four Tet projektų muzikiniais vaizdo klipais ir koncertų vizualizacijomis arba kita filmuota medžiaga. Šiuo metu menininkė gyvena ir dirba Londone.

Negatyvus antras

Rež. Micaela Durand, Daniel Chew

Vaidybinis filmas

JAV, 2019

28

Kalba: anglų

N-18

Trečiąją dešimtį einantis homoseksualus vyras pažinčių programėlėje žinutėmis užmezga santykius su nepažįstamuoju. Šis susirašinėjimas pamažu tampa intymus, pagrindiniam veikėjui plaukiant per savo kaip architekto gyvenimą Niujorke. Mes stebime jo atspindį stikliniuose aplinkinių pastatų fasaduose, vizualiai reprezentuojančiuose mūsų gyvenimuose dominuojantį ekranų pasaulį. Veikėjas trokšta užmegzti ryšį stebėdamas kitus žmones internete ir pats atsiduodamas kitų akims. Jis bando sukurti tobulą asmenukę, tikėdamasis galų gale susitikti su savo nepažįstamuoju akis į akį. Ar jiedu kada nors susitiks? Ir ar tai patenkins jų troškimus?

Apie autorius:

Micaela Durand ir Daniel Chew – Niujorke gyvenančių režisierių duetas. Jų darbai buvo pristatyti Jungtinėse Valstijose ir svetur, įskaitant Tarptautinį Roterdamo kino festivalį, „MoMA PS1“, „White Columns“, „47 Canal“, Los Andželo „MOCA“, „The Shed“, Šefildo „Doc/Fest“, „Le Cinema Club“ ir Niujorko kino festivalį. 2020 m. jiedu tapo MacDowello stipendininkais, o 2021-2022 m. jiems skirta „Jerome Artist Fellowship“ stipendija. Šiuo metu duetas kuria savo pirmąjį pilnametražį filmą.

Du

Rež. Margaret Salmon

Dokumentika

JK, 2018,

27

N-18

Filme „Du“ pasitelkiamas erotinis moters žvilgsnis ieškant meilės šiuolaikiniame gyvenime ir tyrinėjant, kaip šiandien atrodo palaikymu ir švelnumu grįsti santykiai. Filme užfiksuotos trys skirtingos poros, džiaugsmingame meilės akte švenčiančios būdus, kuriais kūnai ir žmonės gali jungtis vienas su kitu – tiek fiziškai, tiek emociškai.

Pati režisierė filmą apibūdino taip: „Tai – bandymas atsekti fizinę meilės tarp įsipareigojusių partnerių apraišką tarpininkaujant kamerai. Paprastas, intuityvus pasakojimas apie mano ir filmo veikėjų bendradarbiavimą, ryšio ir intymumo tarp vienas kitu besirūpinančių kūnų šventė, regima per moters kameros objektyvą. „Du“ daugeliu atžvilgių veikia kaip priešnuodis dominuojančiai patriarchalinei vizualinei kultūrai ir kapitalistiniam sekso vaizdavimui, kurie neretai yra visiškai atitrūkę nuo mūsų kūnų ir šiandien puoselėjamų seksualinių santykių realybės“.

Apie autorę:

Margaret Salmon (g. 1975 m. Niujorke) šiuo metu gyvena ir dirba Glazge. Nagrinėdama kintančius santykius tarp kameros ir filmuojamo subjekto, žmogaus ir gyvūno arba autobiografijos ir etnografijos, savo filmuose režisierė dažnai gilinasi į lytimi bei emocijomis grįstą socialinių sąveikų ir reprezentacijos formų dinamiką. Kūrėjos personalinės parodos buvo surengtos tokiose institucijose kaip DCA (2018-2109 m.), „Tramway“ (2018 m.) ir „Staatsgalerie“ Štutgarte (2015 m.), Šiuolaikinio meno muziejuje Sent Luise, JAV (2011 m.), Roterdamo „Witte de With“ šiuolaikinio meno centre (2007 m.); „Whitechapel“ galerijoje Londone (2007 m.) ir Edinburgo galerijoje „Collective“ (2006 m.). Menininkės darbai taip pat pristatyti ne viename kino festivalyje ir svarbiausiose tarptautinėse apžvalginėse parodose, įskaitant „British Art Show 9“ (2021 m.), „Glasgow International“ meno festivalį (2021 m.), Berlyno bienalę (2010 m.), Venecijos bienalę (2007 m.) ir Londono kino festivalį (2018 m., 2016 m., 2014 m.). 2006 m. Salmon laimėjo inauguracinį „MaxMara“ meno apdovanojimą moterims, vėliau taip pat buvo įtraukta į 2018 m. „Jarman“ apdovanojimo ir 2019 m. Margaret Tait apdovanojimo finalininkų gretas.

Namai

Rež. Margaret Salmon

Vaidybinis filmas,

JK, 2019

4

Šiame trumpametražiame filme vaizduojama moteris, kuri užmigdo vaikus, suplauna indus, o paskui įsitraukia į jausmingą šokį su vaiduokliu. Super 16mm juosta užfiksuotame filme „Namai“ juostos materialumas ir išraiškingi kūnai išnaudojami interpretuojant emocinius ir vaizduotės ryšius tarp kasdienių namų ruošos darbų, lyčių istorijos ir įgalinančios fantazijos. Pasitelkiant realistinę estetiką ir analoginę dvigubą ekspoziciją, filme portretuojamas subtilus perėjimas nuo kasdienybės prie to, kas nepaprasta. Moteris rūpinasi savo vaikais ir buitimi, juda savo namų erdvėje bei atskirtoje ir pasikartojančioje kasdienybėje, kol netikėtai sutinka ją apkabinantį vaiduoklį. Jiedu liečiasi, glamonėjasi ir galop pasiduoda vieningam kūniškam šokiui, atrasdami vienas kitą niūriuose gedulinguose apmąstymuose. Galiausiai vaiduoklis ir moteris kartu ilsisi, o po šios trumpos pasipriešinimo ir atkūrimo akimirkos ji grįžta pas savo vaikus.

Apie autorę:

Margaret Salmon (g. 1975 m. Niujorke) šiuo metu gyvena ir dirba Glazge. Nagrinėdama kintančius santykius tarp kameros ir filmuojamo subjekto, žmogaus ir gyvūno arba autobiografijos ir etnografijos, savo filmuose režisierė dažnai gilinasi į lytimi bei emocijomis grįstą socialinių sąveikų ir reprezentacijos formų dinamiką. Kūrėjos personalinės parodos buvo surengtos tokiose institucijose kaip DCA (2018-2109 m.), „Tramway“ (2018 m.) ir „Staatsgalerie“ Štutgarte (2015 m.), Šiuolaikinio meno muziejuje Sent Luise, JAV (2011 m.), Roterdamo „Witte de With“ šiuolaikinio meno centre (2007 m.); „Whitechapel“ galerijoje Londone (2007 m.) ir Edinburgo galerijoje „Collective“ (2006 m.). Menininkės darbai taip pat pristatyti ne viename kino festivalyje ir svarbiausiose tarptautinėse apžvalginėse parodose, įskaitant „British Art Show 9“ (2021 m.), „Glasgow International“ meno festivalį (2021 m.), Berlyno bienalę (2010 m.), Venecijos bienalę (2007 m.) ir Londono kino festivalį (2018 m., 2016 m., 2014 m.). 2006 m. Salmon laimėjo inauguracinį „MaxMara“ meno apdovanojimą moterims, vėliau taip pat buvo įtraukta į 2018 m. „Jarman“ apdovanojimo ir 2019 m. Margaret Tait apdovanojimo finalininkų gretas.

Čijo

Rež. Chiemi Shimada

Dokumentika

Japonija, 2019

Kalbos: japonų, anglų

13

Naudodama šiltas spalvotas 16 mm kino juostos tekstūras, režisierė kuria jausmingą savo močiutės Čijo portretą. Iš savo namų Japonijos priemiestyje Čijo dalijasi savo svajonėmis ir tikrove.

Apie autorę:

​​Chiemi – Londone ir Čiboje gyvenanti menininkė ir filmų kūrėja. Dirbdama su skaitmenine ir analogine (8 ir 16 mm kino juostomis užfiksuota) medžiaga, savo filmuose ji nagrinėja intymumo, buities ir šiuolaikiškumo temas, pasitelkdama dokumentinio, vaidybinio bei eksperimentinio kino metodus. Chiemi studijavo eksperimentinio kino magistrą ir kino režisūros bakalaurą Kingstono meno mokykloje Londone. Jos filmai pristatyti tokiuose festivaliuose kaip San Sebastiano tarptautinis kino festivalis, Šefildo „Doc/Fest“, Londono trumpametražių filmų festivalis, „Open City“ dokumentinių filmų festivalis, Europos medijų meno festivalis, „Image Forum“ festivalis ir kt.