Pokalbyje su Egipto žurnalu „Mada Masr” knygos „Kaip mylėti tėvynę” autorės Oksanos Timofejevos buvo paklausta: „Kaip galima mylėti tėvynę nebūnant fašistu ir nebūnant nacionalistu?” Timofejeva atsakė: „Į šį klausimą nėra universalaus atsakymo. Šiuo metu sakyčiau, kad mylėti tėvynę reiškia rizikuoti sakyti tiesą.”

Ši programa, sudaryta iš keturių filmų, nagrinėja šias „Videogramų” pasiūlytas temas: žemė, bendruomenės ir ekologija. Kai Beiruto sinematekos komanda pradėjo diskutuoti apie programą, pasirodė neįmanoma kalbėti apie žemę negalvojant apie Palestiną – jos dirvožemį ir istorijas. Mus supančiuose filmuose, kai kuriuose naujuose, ar kituose senesniuose, Palestina nuolat minima įvairiuose diskursuose apie žemę. Šiandien Palestinos vėliava vėl tapo internacionalizmo vėliava, engiamųjų ir žemės vargšų simboliu. Pateikta filmų programa kviečia mus nežiūrėti į žemę kaip į apribojančią teritoriją. Žemė šiuose filmuose yra peizažas, kuris savo materialumu, vizualumu ir mitologija yra platesnis už mus visus. (Beiruto sinemateka)

 

Apie Beiruto sinemateką

Beiruto sinemateka yra ambicingas projektas, kurį 2018 m. pradėjo „Metropolis Cinema Association”, skirtas Libano kino paveldui ir šiuolaikiniam kinui tyrinėti, saugoti ir skleisti. Sukuriant priemones, turinį ir platformas, prieinamas kuo daugiau žmonių, projekto tikslas yra pabrėžti šio paveldo turtingą įvairovę. Sutelkdamas dėmesį į tyrimus ir dokumentavimą, Beiruto sinemateka yra skirtas suburti specialistus, studentus, vietos ir tarptautinius žurnalistus, tyrėjus, taip pat kino entuziastus iš skirtingų sričių aplinkoje, palankioje kino kūrybai ir studijoms.

 

„Tie, kurie žiūrėjo“ (rež. Hassan el Chami, 4 min.)

Filmas „Tie, kurie žiūri“ skolinasi akis, veidus ir žvilgsnius iš antraeilių komercinių filmų veikėjų. Jie stebi aukų ir kankinių kartuves ar egzekucijas atskleisdami savo pačių perversiją ir troškimus.

 

Režisieriaus biografija:

Hassane Chami yra Libane gimęs, Prancūzijoje gyvenantis kino eseistas ir rašytojas. Kelerius metus dirbęs dokumentinių filmų prodiuseriu, jis nusprendė atsidėti kino esė ir eksperimentinio video meno kūrimui. Savo darbuose jis naudoja rastą filmuotą medžiagą, garsus, duomenis ir archyvus. Jis naudoja vaizdus, kad juos kritikuotų kaip ideologiją ir jį dekonstruotų; ir pristatytų utopinius poetinius vaizdus, kurie gali svajoti apie kitokią ateitį. Nuo 2020 m. Hassane yra Libane leidžiamo žurnalo „Rehla” autorius. Jo rašiniai nagrinėja filmų ir vaizdų analizę, susijusią su ideologiniais, socialiniais ir kultūriniais reiškiniais. Jo vizualiniai darbai yra rodomi eksperimentinio kino festivaliuose ir publikuojami meno žurnaluose.

 

„Vėjo kryptį mes visad žinojom“ (rež. Inas Halabi, 2019 m., 12 min.)

Filmas kovoja su nematomu smurtu tyrinėdamas numatomą radioaktyvių atliekų kapavietę Vakarų kranto pietuose ir fiziškai ar metaforiškai apčiuopiamus radiacijos efektus. Nematoma, bet mirtina radiacija tarnauja kaip dar paslaptingesnės nematomybės – sisteminių galios ir kontrolės regione tinklų – sinekdocha, ir tampa meditacija apie tai, kaip suprasti tai, kas neapčiuopiama.

 

Režisierės biografija:

Inas Halabi (g. 1988 m., Palestina) yra menininkė ir kino kūrėja, kurios kūryba tiria, kaip pasireiškia socialinės ir politinės galios formos, ir užmirštų ar nuslopintų istorijų poveikį šiuolaikiniam gyvenimui. Naujausios parodos ir peržiūros: Golvėjaus kino festivalis (2024 m.), „Reel Palestine” kino festivalis (2024 m.), Luleå bienalė (2024 m.), Toronto Palestinos kino festivalis (2023 m.), Šardžos kino platforma (2023 m.), „Hot Docs” Kanados tarptautinis dokumentinių filmų festivalis (2023 m.), „de Appel Amsterdam” (2023 m.). Ji gyvena ir dirba Palestinoje ir Nyderlanduose.

 

„Pietų Libanas: kaimo apgulties istorija“ (rež. Jocelyne Saab, 1976 m., 13 min.)

1976-aisiais libaniečių režisierė Jocelyne Saab keliavo į pietų Libaną kurti reportažų Prancūzijos televizijai apie Izraelio atakas kaimuose. Ji vengė filmuoti palestiniečių pasipriešinimą, bet kreipė dėmesį į karinę dinamiką Libano civilinio karo kontekste. Atskleisdama Falangistų ir Izraelio kariuomenės bendradarbiavimą ji demaskuoja Libano atstovų melą ir smurtą prieš civilius pietų Libano gyventojus. Nors tai vienas iš ankstyvųjų jos filmų, „Pietų Libanas“ pristato Saab kūrybos stilių: smalsų, asmenišką, nebijantį kelti aštrius klausimus ir priimantį drąsias pozicijas. Jos reportažas padėjo pakeisti naratyvą, pabrėžęs Europos auditorijai, kad Izraelio kariuomenė taikėsi ne tik į palestiniečius, bet sąmoningai naikino Libano kaimus.

 

Režisierės biografija:

Jocelyne Saab (1948–2019) buvo novatoriška Libano žurnalistė ir kino kūrėja, be baimės fiksavusi karo ir konfliktų realijas Artimuosiuose Rytuose. Savo karjerą ji pradėjo kaip karo korespondentė, nušviesdama konfliktus Libane, Egipte ir Libijoje. 1975 m. ji pasuko į kino kūrimą, režisuodama dokumentinius ir vaidybinius filmus, kuriuose nagrinėjo karo ir perkėlimo įtaką žmonėms. Jos darbuose dažnai buvo sutelkiamas dėmesys į marginalizuotus balsus ir metamas iššūkis įprastiems naratyvams, pelnant jai tarptautinį pripažinimą ir apdovanojimus. Saab filmai yra galingas jos drąsos, užuojautos ir atsidavimo socialiniam teisingumui liudijimas.

 

„Naktis tarp mūsų“ (rež. Noor Abed, 2024 m., 30 min.)

Filmo ašis yra „Daina kovotojams“, kuri buvo atrasta Palestinos liaudies meno centro garso archyve. Per dainos sluoksnius, garsų ir vietų labirintą, filme istorija iššaukiama kaip nuolatinis esamasis laikas, kolektyvinis vaizduotės aktas.

Filmas filmuotas senovinėse Palestinos vietose: urvuose, išskaptuotose olose, požeminiuose perėjimuose ir laukiniuose slėniuose – žemė tampa pagrindine veikėja. Pirmas regimybės sluoksnis peržengiamas ir pasirodo platus slaptas pasaulis, nors ir panašus į pažįstamą. Ritualai ir pasakojimai apie bendruomenę bei pasipriešinimą įsipina į kasdieniško socialinio Palestinos gyvenimo vaizdus, taip pabrėždami ritmingo kolektyvinio judesio svarbą ir kokį poveikį šie bendri jausmai gali daryti kuriant ir palaikant bendruomenę.

 

Režisierės biografija:

Noor Abed (1988, Palestine) yra tarpdisciplininė menininkė ir filmų kūrėja. Ji dirba performanso, medijų ir kino sankirtoje. Per vaizdų kūrimo procesą jos darbai sukuria situacijas, kuriose socialinės galimybės yra tiek repeticijos, tiek atlikimo forma. Abed darbai buvo rodomi ir eksponuoti tarptautiniu mastu, įskaitant „Anthology Film Archives“ Niujorke, „IDFA Pavilion Shorts“ Amsterdame, „Alchemy Film & Arts Festival“ Jungtinėje Karalystėje, „Gabes Cinema Fen Film Festival“ Tunise, „Ji.hlava International Documentary Film Festival“, „Lagos Biennale“, „Ikon Gallery“ Birmingame, „Ujazdowski Centre for Contemporary Art“ Varšuvoje, „The Mosaic Rooms“ Londone ir „Eye Film Museum“ Amsterdame, tarp kitų. 2020 m. ji kartu su Lara Khaldi įkūrė „School of Intrusions“, nepriklausomą švietimo kolektyvą Ramaloje, Palestinoje. Abed buvo kuratorės asistentė „dokumenta fifteen“, Kasselyje 2021-22, ir meno rezidencijoje Rijksakademie Amsterdame 2022-24. 2022 m. ji buvo apdovanota „Han Nefkens Foundation/Fundació Antoni Tàpies“ video meno gamybos stipendija.

.