Oras Antarktyje, Vakarų Javos kraštovaizdis, Amazonės miškai ar Bisau Gvinėjos medvilnės laukai – tai ne vien gamtinės sistemos. Šios vietos yra ne tik įgalinamos technologijų – joms daro įtaką ir mūsų technologinis ar mokslinis žvilgsnis. Informacija ir technologijų istorija įrašyta į skirtingus kraštovaizdžius ir jų eksploatavimo ar naudojimo praktikas. Menininkės Hannos Husberg filmas – tai dalis jos vykdomo ilgamečio meninio tyrimo apie orą kaip politišką įsivaizduojamybę bei debesų materialumą. Riar Rizaldi filmas žvelgia į kalnus kaip į komunikacijos geotechnologiją; o Barbara Marcel kritiškai reflektuoja apie įprastinį žvilgsnį į Amazonės miškus iš paukščio skrydžio. Filmai taip pat žvelgia į žmogiškųjų subjektų ryšį su šiomis technogamtinėmis sistemomis; apie galią ir pasipriešinimą, o galiausiai kelia klausimą, kas yra technologija apskritai?

Kuratorė Viktorija Šiaulytė

 

Hanna Husberg
Plačiame oro vandenyne / In the Vast Ocean of Air, 15’, 2016

Filmo Plačiame oro vandenyne veiksmas vyksta regione, kurio gamtosa ištekliai eksploatuojami nuo XVII a. pradžios – tai Arktinis salynas ir anksčiau buvusi negyvenama Svalbardo sala. Filme stebimi atmosferoje vykstantys medžiagų mainai, ypatingą dėmesį skiriant debesų materialumui ir jų transformacijoms – fizinėms, biologinėms, cheminėms, skaitmeninėms ar kitokioms. 

Hanna Husberg (g. 1981 Suomijoje) yra Stokholme gyvenanti menininkė. Paryžiaus Nacionalinės dailės mokyklos (ENSBA) absolventė (2007 m.), šiuo metu studijuoja praktinėje doktorantūroje Vienos dailės akademijoje. Pasitelkdama videomeną ir instaliacijas savo projektuose, ji nagrinėja, kaip žmogus įsivaizduoja, suvokia ir kuria sąsajas su aplinka klimato kaitos laikais.

Riar Rizaldi
Telūrinė drama / Tellurian Drama, 26’, 2020

1923 m. gegužės 5-oji. Nyderlandų Rytų Indijos vyriausybė švenčia naujos radijo stoties atidarymą Vakarų Javoje. Stoties pavadinimas – Radio Malabar. 2020-ųjų kovo mėnesį Indonezijos valdžia nusprendžia atkurti radijo stotį kaip istorinę vietą ir turistų traukos tašką. Telūrinė drama vaizduoja tai, kas galėtų būti nutikę tarp šių dviejų istorinių momentų: nagrinėja gyvybiškai svarbų kalnų vaidmenį istorijoje; tiria kolonijinius griuvėsius kaip geoinžinerinės technologijos įrankius; vietos protėvių nematomą galią ir įtaką. Pasakojimas remiasi užmirštu garsaus pseudoantropologo daktaro Munarwano tekstu. Telūrinė drama suproblemina dekolonizacijos sąvoką ir geocentrinės technologijos bei komunikacijos istoriškumo klausimus. 

Riar Rizaldi (g. 1971 m. Indonezijoje) yra Honkonge gyvenantis menininkas ir nepriklausomas tyrėjas. Jį labiausiai domina kapitalo ir technologijų, išteklių gavybos ir teorinės fantastikos santykis. Savo darbuose kvestionuoja tokias sąvokas kaip įvaizdžio politika, materialumas, medijų archeologija ir nenumatyti technologijų padariniai.

Barbara Marcel
Atviras miškas / The Open Forest, 24’, 2017

Atviras miškas sukurtas per rezidenciją Adolpho Ducke’o rezervate, Nacionaliniame Amazonijos tyrimų institute (INPA), viename svarbiausių Brazilijos Amazonijos mokslinių tyrimų centrų. Barbaros Marcel filmas leidžiasi į kelionę nuo Sacharos dykumos iki Amazonijos miškų; nuo šiltnamio efekto padarinių iki Europos ekspansijos „Naujojo pasaulio“ tropikuose ištakų; nuo prekybos kaučiuku iki Brega popmuzikos, aidinčios mokesčių rojuje Manause. Šio darbo kompoziciją sudaro pačios menininkės sukurti ir archyviniai Amazonijos regiono vaizdai, priverčiantys susimąstyti apie miško kaip prekės istoriją, jo išnaudojimą žmogaus sukurtomis technologijomis bei jo kaip gamtos išteklio svarbą.

Barbara Marcel (g. 1985 m. Brazilijoje) – menininkė ir režisierė, besidominti kultūriniais gamtos aspektais ir sudėtingu kolonizacijos vaizdų palikimu. Šiuo metu B. Marcel yra doktorantė Veimaro Bauhaus universitete kaip Heinricho Böllio fondo mokslo darbuotoja. Disertacijoje ji tyrinėja filmą-esė kaip dekolonizuoto ir ekologiško mąstymo vaizdais istoriografinį įrankį ir sutelkia dėmesį į botanikos istorijos ryšius tarp Vokietijos ir Pietų Amerikos. Šalia mokslinio darbo B. Marcel dažnai bendradarbiauja su kitais menininkais, tyrėjais ir aktyvistais audiovizualiniuose projektuose, instaliacijose, paskaitose, publikacijose ir dirbtuvėse, kurių tema – ekologiniai ryšiai ir mąstymo bei veiklos procesai aplinkosaugos krizės ir didėjančios socialinės nelygybės laikais. 

Filipa César
Kvantinė kreolų / Quantum Creole, 40’, 2020

Pradžioje buvo audeklas ir jo apdirbimo būdų perdavimas, mirtingumo prakeiksmas – šie nuostabūs audėjo Zé Interpretadoro žodžiai užbaigia filmą Kvantinė kreolų. Kadangi tekstilės staklėms sukurtos perfokortos padarė esminę įtaką kompiuterio išradimo procesui, binarinis kodas yra artimesnis senoviniam audimo procesui nei rašymui. Kvantinė kreolų yra eksperimentinis dokumentinis filmas apie kolektyvinį bandymą suvokti kreolizacijos procesą, nagrinėjantis jį įgalinančias istorines, ontologines ir kultūrines jėgas. Pasitelkiant kvanto, kaip mažiausio fizinio vieneto bet kokioje sąveikoje, alegoriją, filme naudojamos įvairios vaizdinės formos, subversyviam audimo potencialui – kreolų kodui – perteikti. Pietų Afrikos kreolai įausdavo užkoduotas socialinio ir politinio pasipriešinimo žinutes į tekstilės gaminius, priešpriešindami jas kolonistų kalboms ir technologijoms. Kai naujuoju kolonizacijos veidu tampa skaitmeninis vaizdas, sugrįžtantis prie terra nullius idėjos ultraliberalios laisvos prekybos zonos Bissagos salose forma, jis pratęsia prievartą, prasidėjusią prieš kelis šimtmečius, kai tuometėse Gvinėjos upių ir Žaliojo Kyšulio teritorijose buvo įkurti vergų prekybos taškai.

Filipa César (g. 1975 Portugalijoje) yra menininkė ir režisierė, besidominti politine judančio vaizdo potekste, todėl jos darbuose išsitrina ribos tarp fikcijos, dokumentinio ir eksperimentinio kino. Ji gyvena ir dirba Berlyne. Nuo 2011-ųjų menininkė tiria vaizdiniją, susijusią su Bisau Gvinėjos išlaisvinimo judėjimu ir jo pažintinį potencialą, išvystė šį tyrimą į besitęsiantį kolektyvinį projektą Luta ca caba inda (kova dar nesibaigė). Jos bendras darbas kartu su režisieriumi Louis Hendersonu Saulės akmuo (2018) rodytas Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.

.