Pokalbiai su menininkais, diskusijos ir vaizdo peržiūros Kauno menininkų namuose ir internetu.
Pirmoje Videogramų dienoje dalyvauja:
Shourideh C. Molavi iš tarpdisciplininės tyrimų grupės Forensic Architecture
Kevin B. Lee ir Chloé Galibert-Laîné
Režisieriai Olivier Marboeuf ir Louis Henderson iš The Living and The Dead Ensemble, kurių filmas Uvertiūros rodomas festivalyje
Noncitizen archive
19:00 I Am Dublin filmo peržiūra
Anna Persson, Ahmed Abdullahi, David Aronowitsch ir Sharmarke Binyusuf
I Am Dublin, 75’, 2015
Dokumentinis filmas, prasidedantis išgalvota istorija iš atšiaurios realybės. Filme Ahmedas vaidina personažą, kurio gyvenimas atsipindi jo paties istoriją. Ahmedas, kaip ir jo personažas Daoud, yra „Dublino atvejis”. Ahmedas Europoje praleido šešerius metus, iš jų tris – pasislėpęs Švedijoje. Atvykęs laivu į Italijos salą Lampeduzą, jis buvo priverstas ten įregistruoti savo pirštų atspaudus. Šiuo momentu jis ir tapo „Dublino atveju”. Italija – pirmoji jo Europoje aplankyta šalis ir Dublino reglamentas nurodo, kad tik ten jis gali prašyti prieglobsčio – tai vadinama „pirmosios prieglobsčio šalies” principu. Šiuo Dublino reglametu Europos Sąjunga sukūrė grupę jaunų žmonių, dreifuojančių Europoje. Taip vadinami „Dublino atvejai” neturi jokių teisių ir yra mėtomi iš vienos Europos šalies į kitą.
Kaip judantys vaizdai veikia, kuria ir dalyvauja istorijoje? Vienas pagrindinių parodoje rodomų filmų, taip pat įkvėpęs viso Tarptautinio Kauno kino festivalio antraštę, Haruno Farockio Revoliucijos videogramos nurodo, kad judantys vaizdai ne tik reprezentuoja ar atspindi realybę, bet ir aktyviai ją kuria. Svarstyti apie judantį vaizdą ir jo galią veikti neįmanoma neapmąstant masinės žiniasklaidos vaidmens. Šį vaidmenį ironiškai vertina ir inscenizuoja tiek medijų meno klasikinis darbas – JAV menininkų kolektyvo Ant Farm performanso Media Burn dokumentacija, tiek Berlyne kuriančios lietuvių menininkės Dovilės Aleksaitės Hypnosis Session, primenantis apie Sovietų Sąjungoje paplitusį kultūrinį reiškinį – gyvai transliuojamus hipnozės seansus.
Tai, kaip vartojame vaizdus, veikia ne tik dabar besiskleidžiančią istoriją, bet ir praeities matymą ir atkuriamus praeities pasaulius. Apie tai ir apie antrosios kartos nostalgiją, tam tikrų vaizdinių nostalgijos nostalgiją – Maxo Grau kūrinys Craving for Narrative, analizuojantis savo paties kuriamus naratyvus, įkvėptus populiaraus Holivudo filmo Grease scenų. Persijn Broersen & Margit Lukács dekonstruoja idilinio peizažo įvaizdį kino istorijoje. Allison Henriquez darbas poetiškai perteikia naktinį video žvilgsnį. Tuo tarpu Forensic Architecture tyrimas-filmas Triple-Chaser pristato video kaip įrankį atkurti ir atsekti istorijas iš įvairių perspektyvų.
Parodoje pristatomi menininkai ir kūriniai:
Dovilė Aleksaitė, Hypnosis Session, 2015
Ant Farm, Media Burn, 1975
Persijn Broersen & Margit Lukács, Establishing Eden, 2018
Harun Farocki, Videogramme einer Revolutionen, 1992
Forensic Architecture, Triple Chaser, 2018
Max Grau, Craving for Narrative, 2015
Allison Henriquez, Nocturnal Motion, 2019
Ulijona Odišarija, The Dying Swan, 2016
Architektūra: Vladas Suncovas
Parodą remia Lietuvos kultūros taryba, Collection Video-Forum, Neuer Berliner Kunstverein (n.b.k.), Nordic Culture Fund