Dvi filmų programos, inspiruotos medijų tyrėjos ir antropologės Shannon Mattern darbo Dirt and Data. Code and Clay (Purvas ir duomenys. Kodas ir molis), kviečia pažvelgti į medžiagas ir gamtines sistemas kaip politinės, istorinės ir socialinės informacijos nešėjas ar komunikacijos priemones. 

Materijos kaip istorinio kūno programą sudaro menininkių Filipos César ir Shirin Sabahi filmai. Nors iš kardinaliai skirtingų kontekstų, jie kalba apie medžiagiškumą ir laiko dimensiją. Užminuotame dirvožemyje F. César skaito ir cituoja Gvinėjos agronomą, išsilaisvinimo kovotoją Amílcarą Cabralą: dirvožemis – tai ir istorinis kūnas. Sh. Sabahi filmai Pasiskolintas peizažas bei Pilna burna sukasi aplink japonų menininko Noriyuki Haraguchi darbą Materija ir protas (angl. Matter and Mind) ir jo atsiradimo bei egzistavimo istoriją Teherano šiuolaikinio meno muziejuje. Nafta, menininko darbuose naudojama kaip meninė medžiaga – nekintantis, veidrodiškas, nejudantis paviršius. Inicijuodama rūpestingą darbo restauravimą, menininkė išjudina šią išorės ir vidujumo skirtį ir atveria darbo istorišką gylį. Filmuose menininkės savo intervencijų, klausimų kėlimo, gestų inicijavimo praktikomis tarsi rūpinasi medžiagų istorija ir taip atidengia po paviršiumi glūdinčius politinius, institucinius ir asmeninius sluoksnius. 

Kuratorė Viktorija Šiaulytė

 

Filipa César
Užminuotas dirvožemis / Mined Soil, 34’, 2012–2014

Esė filmas Užminuotas dirvožemis sugrįžta prie Gvinėjos agronomo Amílcaro Cabralo darbų: nuo dirvožemio erozijos tyrimų Portugalijos Alentežo regione 1950-aisiais iki jo kaip vieno iš lyderių veiklos Afrikos išsivadavimo judėjime. Į šią seką įsipina Kanados įmonei priklausančios eksperimentinės aukso kasyklos dokumentacija tame pačiame Portugalijos regione, kurį kadaise tyrinėjo A. Cabralas. Esė tiria vaizdų erdvę, paviršius ir tekstūras, o praeities ir dabarties dirvožemio specifikacija jame suvokiamos kaip saugykla, kurioje slypi atmintis, pėdsakai, išnaudojimas, krizė, arsenalas, lobis ir palimpsestas.

Filipa César (g. 1975, Portugalijoje) yra menininkė ir režisierė, besidominti politine judančio vaizdo potekste, todėl jos darbuose išsitrina ribos tarp fikcijos, dokumentinio ir eksperimentinio kino. Ji gyvena ir dirba Berlyne. Nuo 2011-ųjų menininkė tiria vaizdiniją, susijusią su Bisau Gvinėjos išlaisvinimo judėjimu ir jo pažintinį potencialą, išvystė šį tyrimą į besitęsiantį kolektyvinį projektą Luta ca caba inda (kova dar nesibaigė). Jos bendras darbas kartu su režisieriumi Louis Hendersonu, Saulės akmuo (2018) rodytas Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.

Shirin Sabahi
Pasiskolintas peizažas / Borrowed Scenery , 15’, 2017

Filmo pavadinimas Pasiskolintas peizažas nurodo į shakkei (jap. 借景) – Rytų Azijai būdingą kraštovaizdžio formavimo principą, kai supantis gamtovaizdis integruojamas į sodo kompoziciją. Menininkas Noriyuki Haraguchi (1946 – 2020) nuo 1970-ųjų sukūrė daugybę įvietintų skulptūrų, įgyjančių prasmę dėl menininko rūpestingai parinktos jų vietos aplinkoje. 1977 m. Haraguchi buvo pakviestas instaliuoti savo skulptūros Materija ir protas (Naftos baseinas) kopijos nuolatinėje Teherano Šiuolaikinio meno muziejaus kolekcijos ekspozicijoje. Materija ir protas yra stačiakampio formos plieninis baseinas, sklidinas šviesą atspindinčios naudotos variklio alyvos. Nepaisant menininko intencijų ir muziejaus ketinimų, laikui bėgant lankytojai skulptūrą pavertė mažesnių objektų talpykla – ten meta monetas ir kitus daiktus. Filmas pasakoja apie Haraguchi alyvų baseinų skulptūrų pradžią, jo naudojamas efemeriškas ir pramonines medžiagas, sąveiką su alyvų baseinais Teherane ir kitur, taip pat apie meno, religijos ar kitų tikėjimo sistemų artumą. 

Pilna burna / Mouthful, 36’, 2018

Po filmo Pasiskolintas peizažas Shirin Sabahi inicijavo ir organizavo skulptūros Materija ir protas restauravimą kartu su Noriyuki Haraguchi ir Teherano Šiuolaikinio meno muziejumi. Nepaisydami menininko ir muziejaus intencijų, lankytojai pavertė naftos baseiną monetų ir kitų kišeninių objektų indu. Menininkės smalsumas, kas slypi už juodo veidrodinio baseino paviršiaus, davė paspirtį surengti N. Haraguchi vizitą bei baseino restauraciją 2017 m., po keturiasdešimties metų. Pilna burna prasideda gandu apie prastėjančią meno kūrinio būklę ir toliau fiksuoja restauravimo darbus, pašnekesius šalia baseino ir jame rastų objektų bei nuolaužų – taip vertina ir tausoja medžiagišką šios skulptūros savybę būti asmeniškų ir institucinių istorijų talpykla.

Shirin Sabahi (g. 1984 m.) kuria apie ir su judančiais vaizdais. Jos darbuose dažnai semiamasi įkvėpimo iš fizinių vietųm kūryba apima filmus bei jų šalutinius produktus, susietus su architektūra ir artefaktais, jų interpretacija ir įtaka. Jos parodos ir peržiūros surengtos Broad meno muziejuje, Savvy Contemporary galerijoje, Centro Botín (Santanderas), Art Jameel Centre, Edith-Russ-Haus ir Beiruto meno centre. Sh. Sabahi filmas Landing (2018) laimėjo geriausio eksperimentinio filmo apdovanojimą Lisabonos architektūrinių filmų festivalyje. Gyvena Berlyne, kur dalyvauja Berlyno menininkų programoje bei organizuoja PLACES – renginius, kur pašnekovai kviečiami pristatyti savo pasirinktą egzistuojančią (arba ne) vietą.

Oras Antarktyje, Vakarų Javos kraštovaizdis, Amazonės miškai ar Bisau Gvinėjos medvilnės laukai – tai ne vien gamtinės sistemos. Šios vietos yra ne tik įgalinamos technologijų – joms daro įtaką ir mūsų technologinis ar mokslinis žvilgsnis. Informacija ir technologijų istorija įrašyta į skirtingus kraštovaizdžius ir jų eksploatavimo ar naudojimo praktikas. Menininkės Hannos Husberg filmas – tai dalis jos vykdomo ilgamečio meninio tyrimo apie orą kaip politišką įsivaizduojamybę bei debesų materialumą. Riar Rizaldi filmas žvelgia į kalnus kaip į komunikacijos geotechnologiją; o Barbara Marcel kritiškai reflektuoja apie įprastinį žvilgsnį į Amazonės miškus iš paukščio skrydžio. Filmai taip pat žvelgia į žmogiškųjų subjektų ryšį su šiomis technogamtinėmis sistemomis; apie galią ir pasipriešinimą, o galiausiai kelia klausimą, kas yra technologija apskritai?

Kuratorė Viktorija Šiaulytė

 

Hanna Husberg
Plačiame oro vandenyne / In the Vast Ocean of Air, 15’, 2016

Filmo Plačiame oro vandenyne veiksmas vyksta regione, kurio gamtosa ištekliai eksploatuojami nuo XVII a. pradžios – tai Arktinis salynas ir anksčiau buvusi negyvenama Svalbardo sala. Filme stebimi atmosferoje vykstantys medžiagų mainai, ypatingą dėmesį skiriant debesų materialumui ir jų transformacijoms – fizinėms, biologinėms, cheminėms, skaitmeninėms ar kitokioms. 

Hanna Husberg (g. 1981 Suomijoje) yra Stokholme gyvenanti menininkė. Paryžiaus Nacionalinės dailės mokyklos (ENSBA) absolventė (2007 m.), šiuo metu studijuoja praktinėje doktorantūroje Vienos dailės akademijoje. Pasitelkdama videomeną ir instaliacijas savo projektuose, ji nagrinėja, kaip žmogus įsivaizduoja, suvokia ir kuria sąsajas su aplinka klimato kaitos laikais.

Riar Rizaldi
Telūrinė drama / Tellurian Drama, 26’, 2020

1923 m. gegužės 5-oji. Nyderlandų Rytų Indijos vyriausybė švenčia naujos radijo stoties atidarymą Vakarų Javoje. Stoties pavadinimas – Radio Malabar. 2020-ųjų kovo mėnesį Indonezijos valdžia nusprendžia atkurti radijo stotį kaip istorinę vietą ir turistų traukos tašką. Telūrinė drama vaizduoja tai, kas galėtų būti nutikę tarp šių dviejų istorinių momentų: nagrinėja gyvybiškai svarbų kalnų vaidmenį istorijoje; tiria kolonijinius griuvėsius kaip geoinžinerinės technologijos įrankius; vietos protėvių nematomą galią ir įtaką. Pasakojimas remiasi užmirštu garsaus pseudoantropologo daktaro Munarwano tekstu. Telūrinė drama suproblemina dekolonizacijos sąvoką ir geocentrinės technologijos bei komunikacijos istoriškumo klausimus. 

Riar Rizaldi (g. 1971 m. Indonezijoje) yra Honkonge gyvenantis menininkas ir nepriklausomas tyrėjas. Jį labiausiai domina kapitalo ir technologijų, išteklių gavybos ir teorinės fantastikos santykis. Savo darbuose kvestionuoja tokias sąvokas kaip įvaizdžio politika, materialumas, medijų archeologija ir nenumatyti technologijų padariniai.

Barbara Marcel
Atviras miškas / The Open Forest, 24’, 2017

Atviras miškas sukurtas per rezidenciją Adolpho Ducke’o rezervate, Nacionaliniame Amazonijos tyrimų institute (INPA), viename svarbiausių Brazilijos Amazonijos mokslinių tyrimų centrų. Barbaros Marcel filmas leidžiasi į kelionę nuo Sacharos dykumos iki Amazonijos miškų; nuo šiltnamio efekto padarinių iki Europos ekspansijos „Naujojo pasaulio“ tropikuose ištakų; nuo prekybos kaučiuku iki Brega popmuzikos, aidinčios mokesčių rojuje Manause. Šio darbo kompoziciją sudaro pačios menininkės sukurti ir archyviniai Amazonijos regiono vaizdai, priverčiantys susimąstyti apie miško kaip prekės istoriją, jo išnaudojimą žmogaus sukurtomis technologijomis bei jo kaip gamtos išteklio svarbą.

Barbara Marcel (g. 1985 m. Brazilijoje) – menininkė ir režisierė, besidominti kultūriniais gamtos aspektais ir sudėtingu kolonizacijos vaizdų palikimu. Šiuo metu B. Marcel yra doktorantė Veimaro Bauhaus universitete kaip Heinricho Böllio fondo mokslo darbuotoja. Disertacijoje ji tyrinėja filmą-esė kaip dekolonizuoto ir ekologiško mąstymo vaizdais istoriografinį įrankį ir sutelkia dėmesį į botanikos istorijos ryšius tarp Vokietijos ir Pietų Amerikos. Šalia mokslinio darbo B. Marcel dažnai bendradarbiauja su kitais menininkais, tyrėjais ir aktyvistais audiovizualiniuose projektuose, instaliacijose, paskaitose, publikacijose ir dirbtuvėse, kurių tema – ekologiniai ryšiai ir mąstymo bei veiklos procesai aplinkosaugos krizės ir didėjančios socialinės nelygybės laikais. 

Filipa César
Kvantinė kreolų / Quantum Creole, 40’, 2020

Pradžioje buvo audeklas ir jo apdirbimo būdų perdavimas, mirtingumo prakeiksmas – šie nuostabūs audėjo Zé Interpretadoro žodžiai užbaigia filmą Kvantinė kreolų. Kadangi tekstilės staklėms sukurtos perfokortos padarė esminę įtaką kompiuterio išradimo procesui, binarinis kodas yra artimesnis senoviniam audimo procesui nei rašymui. Kvantinė kreolų yra eksperimentinis dokumentinis filmas apie kolektyvinį bandymą suvokti kreolizacijos procesą, nagrinėjantis jį įgalinančias istorines, ontologines ir kultūrines jėgas. Pasitelkiant kvanto, kaip mažiausio fizinio vieneto bet kokioje sąveikoje, alegoriją, filme naudojamos įvairios vaizdinės formos, subversyviam audimo potencialui – kreolų kodui – perteikti. Pietų Afrikos kreolai įausdavo užkoduotas socialinio ir politinio pasipriešinimo žinutes į tekstilės gaminius, priešpriešindami jas kolonistų kalboms ir technologijoms. Kai naujuoju kolonizacijos veidu tampa skaitmeninis vaizdas, sugrįžtantis prie terra nullius idėjos ultraliberalios laisvos prekybos zonos Bissagos salose forma, jis pratęsia prievartą, prasidėjusią prieš kelis šimtmečius, kai tuometėse Gvinėjos upių ir Žaliojo Kyšulio teritorijose buvo įkurti vergų prekybos taškai.

Filipa César (g. 1975 Portugalijoje) yra menininkė ir režisierė, besidominti politine judančio vaizdo potekste, todėl jos darbuose išsitrina ribos tarp fikcijos, dokumentinio ir eksperimentinio kino. Ji gyvena ir dirba Berlyne. Nuo 2011-ųjų menininkė tiria vaizdiniją, susijusią su Bisau Gvinėjos išlaisvinimo judėjimu ir jo pažintinį potencialą, išvystė šį tyrimą į besitęsiantį kolektyvinį projektą Luta ca caba inda (kova dar nesibaigė). Jos bendras darbas kartu su režisieriumi Louis Hendersonu Saulės akmuo (2018) rodytas Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.

.