Paroda „Pralaidumas“ – tai video paroda apie architektūrinių formų ir vidinių (žmogiškų) pasaulių santykį. Pralaidumas čia – būdas matuoti tuštumą (tiek fizinę, tiek asmeninę), tačiau taip pat gali reikšti ir architektūrinių pertvarų bei socialinių ribų pralaidumą.

Viešo ir asmeninio pasaulių atskyrimas – modernybės išradimas, kuomet architektūra imasi užduoties kurti asmens vidinį pasaulį, taip randantis ne tik skirtingoms vidaus erdvių tipologijoms, bet ir ypatingai vidinio pasaulio „topografijai“. Leidinyje „Vidaus erdvės ir vidujiškumas“ (red. Ewa Lajer-Burcharth ir Beate Söntgen; De Gruyter, 2016) atkreipiamas dėmesys į Walterio Benjamino teiginį, jog remdamasis moderniomis vidinėmis erdvėmis naujosios buržuazinės klasės subjektas galėjo nustatyti savo ryšį su išoriniu pasauliu, nuo jo atsitraukti ar įgyti kontrolę. Šių pasaulių persipynimą kvestionavo antrosios bangos feministinis judėjimas: teigta, kad tai, kas asmeniška, taip pat yra politiška, o vidiniai kasdienybės pasauliai neabejotinai susiję su platesnėmis visuomeninėmis struktūromis. Pralaidumas savo ruožtu pradėtas formuoti mąstant apie menines veiklas, ypatingai sutelktas į šias vidinių ir išorinių pasaulių įtampas bei kvestionuojančias šių skirčių nestabilumą. Čia pristatomi menininkų Sam Williams ir Laura Grace Ford, Shirin Sabahi, Robin Vanbesien, Daniel Schwarz ir kitų kūrėjų darbai atveria skirtingas perspektyvas Pralaidumo tema architektūros, miesto ir socialinių struktūrų kontekste.

Asmeninėse vidaus erdvėse taip pat mezgasi ypatingas judančių vaizdų ir žiūrovo ryšys. Karantino metu kino vartojimas tapo itin asmenine praktika. Kambaryje „Pralaidumas“ taip pat pristatomas bendras Vlado Suncovo, Mareko Voidos, Monikos Lipšic ir Viktorijos Šiaulytės projektas – patalynė Videogramos. Tai – meno kūrinys ir dizaino objektas, funkcionuojantis kaip priedanga individualizuotam kino žiūrėjimui, o joje pavaizduotos diagramos – tarsi troškimo persikelti į kino, virtualius ar įsivaizduojamus pasaulius istorijos žemėlapis.

Pandemijos metu kartu su grafikos dizaineriu Mareku Voida buvo sukurta internetinė svetainė www.videograms.online su virtualia erdve, skirta įvairiais eksperimentiniais ar diskursyviais formatais pristatyti menininkų kūrinius. Svetainėje www.videograms.online kaip parodos tęsinį galima pamatyti Anastasijos Sosunovos „Kai viskas pasibaigs, susitinkam!“ (2021  m., „Swallow“ ir „Videogramos“ koprodukcija).

Atidarymo programa 2021 m. lapkričio 18 d., 19 val.:

19:00 „Videogramų“ atidarymas. Pralaidumas

19:30 Viktorijos Šiaulytės pranešimas apie buitines sistemas

20:00 Vlado Suncovo pranešimas apie teleportaciją

20:30 Muzika, pokalbiai ir gėrimai „Empty Brain Resort“

2021 m. gruodžio 4 d. vyks menininkių dueto „Eye Gymnastics“ performansas.

Robin Vanbesien
vapsva ir oras / the wasp and the weather, 19′, 2019

spalvotas vaizdo įrašas olandų, tamazigtų, arabų, anglų ir persų kalbomis (su angliškais subtitrais)

Tyrinėdami buvusio jaunimo centro „Rzoezie“ (šis žodis tamazigtų kalba reiškia „vapsva“) Mechelene, Belgijoje jaunuolių parašytos poezijos archyvą, patys autoriai ir šiuolaikiniai poetai persvarsto, deklamuoja ir aptaria atrinktus eilėraščius, nagrinėdami šių atgarsį šiandienos socialiniame ir politiniame klimate.

„Šiuose eilėraščiuose tarsi išsaugoma galimybė perteikti „Rzoezie“ socialinę vaizduotę, taip sykiu atsisakant atkurti būtent tą dominuojantį naratyvą, kuriuo grindžiamas piktybinis sisteminis rasizmo ir diskriminacijos klimatas, kuriame rašė jų autoriai. Galimas atsakas į propaguojamą proto dekolonizacijos idėją perteikiamas tuo, kaip šie eilėraščiai kalba – negniauždami, negrobdami ir nesisavindami. Komponuojant šį filmą mane sudomino tai, kaip nuščiūvant skaitomiems eilėraščiams iškyla tam tikras vaizdų tirštumas, sukuriantis praeities troškimų ir dabarties abejonių persmelktą peizažą. Šis virtualus kraštovaizdis ir yra tai, ką siūlo filmas – vietą, į kurią galima įeiti ir mokytis.“ – Robin Vanbesien

​​Sukurta bendradarbiaujant su: Fatma Alomrani, Abdelhay Ben Abdellah, Marcus Bergner, Muhned Bnana, Mathieu Charles, M’Hamed El Ouali, Hooman, Samira Saleh ir Mohamed Tawfiq
Kamera: Diren Agbaba
Garsas: Diren Agbaba, Laszlo Umbreit
Montažas: Robin Vanbesien
Garsas: Arno Ledoux

Robin Vanbesien – Briuselyje įsikūręs režisierius, menininkas ir kultūros darbuotojas, kurio filmuose, instaliacijose ir performansuose atspindima tyrimais grįsta socialinio ir materialaus, bendruomeniško kūrybos proceso ir mąstymo būdo paieška. Jo filme „Under These Words (Solidarity Athens 2016)“ („Po šiais žodžiais“ (Solidarumas. Atėnai, 2016 m.)“) (2017 m.) ir su juo susijusioje knygoje „Solidarity Poiesis: I Will Come and Steal You“ („Solidarumo poiesis: Ateisiu ir tave pavogsiu“) fiksuojama socialinė solidarumo darbo poetika. Autoriaus darbai buvo pristatyti įvairiose institucijose visame pasaulyje.

Shirin Sabahi
Plaũtis / Lung, 20′, 2020

skaitmeninis spalvotas 16:9 vaizdo įrašas be garso

„Lubos kvėpavo. Pūtėsi ir traukėsi. Tino ir slūgo.“ Lung (angl. „plaũtis“) – teniso kortus dengiančio pripučiamo kupolo Davido Fosterio Wallace‘o romane „Begalinis pokštas“ pavadinimas. Šiame filme savo ruožtu stebimas pasiruošimas atnaujinto viešo Berlyno baseino atidarymui 2020 m. vasarą. Šis vieno kadro filmas – dalis didesnio darbo „Lung“, nufilmuotas neprižiūrima kamera, palikta bliūkštančio šaltuoju metų laiku baseiną dengusio kupolo viduje. Tuo tarpu lauke dirba statybininkai ir filmavimo komanda.

Shirin Sabahi – Berlyne gyvenanti menininkė, kurios praktikoje artefaktai ir vietos tampa veikėjais, per ilgą laiko tarpą sekant jų paskirtį, kontekstualizaciją ir interpretaciją. Kūrėja dažnai dirba su judančiais vaizdais, o jos instaliacijos ir parodos apima aproprijuotą ir naujai sukurtą fotografinę, skulptūrinę bei erdvinę medžiagą, veikiančią greta pačio filmo arba vietoj jo. Naujausios menininkės parodos ir peržiūros buvo surengtos tokiose vietose kaip Stavangerio „Kunstmuseum“ (2021 m.); Volfsburgo „Kunstmuseum“ (2021 m.); „Ashkal Alwan“ Beirute (2021 m.); Berlyno „KW“ (2021 m.); „Savvy Contemporary“ Berlyne (2020 m.); Mičigano „Broad Art Museum“ (2020 m.); „Centro Botin“ Santanderyje (2019 m.) ir „Jameel Arts Centre“ Dubajuje (2019 m.).

Sam Williams ir Laura Grace Ford
Sala / Island, 28′, 2021

vieno kanalo vaizdo įrašas

Filme „Sala“ susilieja Samo Williamso judančių vaizdų praktika ir Lauros Grace Ford naratyvinis rašymas. Kartu jie sukūrė Londone, Berlyne ir Marselyje užfiksuotų kadrų koliažą, kuriame kūnai jungiasi pasitelkdami prisimintus gestus, taip per jutiminius ir laiko tinklus siekdami tam tikro pažįstamumo. Remiantis kognityviniu kartografavimu ir dérive koncepcija, šiame darbe kvestionuojama vieta, kartografuojant psichinius miesto kontūrus ir atrandant erdves, kuriose išvengiama neoliberalaus spaudimo būti versliu, save propaguojančiu asmeniu; susidūrus su kitais gyvenimais-pasauliais, išvengiama savo atspindžių, apsigyvenama kitų protuose. Fredas Motenas ir Stefano Harney vartoja terminą „haptiškumas“, apibūdinantį afektines tekstūras, kurias galima pasiekti per kitus. Jie apibūdina „maištingą modernybės jausmą, jos švelnų paveldėtą prisilietimą… Jausmą, kurio negali ištverti joks individas ir pakelti jokia valstybė“. Fordas ir Williamsas terminą „haptiškumas“ vartoja kaip kontrastrategijų inkubatorių. Haptiškumas – arba jausmas – taikomas būdui, kuriuo mes patiriame miestus, per kitus ir su kitais – kitais, kurie gali egzistuoti arba neegzistuoti dabartyje. Jausmas tampa kolektyviniu žinojimu, numanomu, paslėptu tinklu.

 

Režisieriai: Sam Williams ir Laura Grace Ford
Pagrindinis tekstas: Laura Grace Ford
Redagavimas, choreografija ir montažas: Sam Williams
Balsai: Laura Grace Ford, Sam Williams, Leah Marojevic, Samir Kennedy
Vaizdai: Sam Williams (Londonas), Leah Marojevic (Berlynas), Samir Kennedy (Marselis)
Garso dizainas: Samir Kennedy
Įžanginis ir antrinis tekstas: Sam Williams
Filme naudojamos ištraukos iš Isobel Wohl knygos „Certain Warning Cases“, parašytos papildant Sam Williams parodą.
Filmas pagamintas „Somerset House Studios“ užsakymu ir su „Adonjeva“ fondo parama.

Sam Williams – menininkas, dirbantis vaizdo, gyvo performanso ir koliažo srityse. Jo tyrimų objektas – tai, kaip galime pažvelgti į daugiarūšį susipynimą, grybienos tinklus, ekologines sistemas ir liaudies mitologijas steigdami idėjas apie dabartinius ir būsimus gyvenimo būdus, kurių centre nėra žmogus. Šiuo metu kūrėjas gyvena ir dirba Londone, kur yra ir „Somerset House Studios“ reziduojantis menininkas.

Laura Grace Ford – Londone gyvenanti menininkė ir rašytoja, kurianti vietos politikos ir poetikos temomis. Grįsta pažintiniais žemėlapiais, hauntologija ir dérive, Ford multidisciplininė praktika veikia tarsi miesto pasąmonės kartografavimas. 2021 m. Londono Karališkajame menų koledže ji apgynė doktorantūros darbą „Slenksčio kartografijos: kvestionuojamos erdvės poetika“, o 2013-2014 m. buvo Stanley Picker stipendininkė Kingstono universitete. Ford yra knygos „Savage Messiah“ (Verso 2011) autorė, šiuo metu taip pat rašo naują romaną. Jos kūryba buvo pristatyta daugybėje leidinių ir žurnalų, tarp kurių – „Frieze“, „White Review“, „Afterall“, „Guardian“, „Dazed“ ir „Art Review“.

 

Daniel Schwarz
Kai mes gyvename vieni / When We Live Alone, 27′, 2020

spalvotas vaizdo įrašas japonų ir anglų kalbomis (su angliškais subtitrais)

Šis filmasantroji dokumentinės trilogijos dalis, sumanyta Giovannos Borasi, režisuota Danielio Schwartzo, prodiusuota Kanados architektūros centro. Trilogija nagrinėja kaip besikeičiančios visuomenės, nauji ekonominiai sunkumai bei augantis populiacijos tankis veikia įvairių bendruomenių namus. 

Beprecedentis vienišų miesto gyventojų skaičiaus augimas meta iššūkį normatyvinėms idėjoms apie namus bei kelia klausimus, kaip šie socialiniai ir gyvenimo būdo pokyčiai keičia pačius miestus. Pasirinkimo gyventi vienai/-am priežastys atrodo gana aiškios socialinių vertybių pokyčiai, darbo lankstumas, naujos demografijos, auganti gerovė bei pasikeitę nusistovėję lyčių vaidmenys – tačiau jų poveikis visuomenei ir erdvinėms struktūroms yra vis dar neapibrėžtas. Tarpusavyje susijusių vinječių pagalba filmas tyrinėja šią naują urbanistinę būklę, suteikdamas galimybę pažvelgti į vienviečių namų gyventojus ir jų namų erdves. Pavieniui gyvenantys miestiečiai drauge su architektu Takahashi Ippei ir sociologu Yoshikazu Nango lydi žiūrovą per nepriklausomas Tokijo erdves. Jei gyventi vienai/am yra mūsų naujoji realybė, tuomet kaip ji atrodo? klausiama filme.

Prodiuseris: Kanados architektūros centras
Idėja: Giovanna Borasi
Režisierius: Daniel Schwartz
Kinematografija: Jonas Spriestersbach
Tyrimas: Hannah M. Strothmann
Montažas: Geoffrey Boulangé ir Daniel Schwartz
Dalyvaujant Takahashi Ippei ir Yoshikazu Nango, su Eric Klinenberg įžanga

Giovanna Borasi – architektė, redaktorė bei kuratorė. Nuo 2020 m. sausio ji yra Kanados architektūros centro direktorė. Borasi savo darbuose tyrinėja alternatyvius architektūros praktikavimo bei vertinimo būdus, permąstant šiuolaikinių aplinkosaugos, politikos ar socialinių problemų poveikį miestų planavimui bei gyvenamajai aplinkai. Ji studijavo architektūrą Politecnico di Milano, dirbo „Lotus International“ (1998-2005 m.), „Lotus Navigator“ (2000-2004 m.) ir „Abitare“ (2011-2013 m.).

Daniel Schwartz – menininkas ir kino kūrėjas, savo darbuose dėmesį skiriantis urbanistiniams pokyčiams iš erdvinės, socialinės ir politinės perspektyvų. Neseniai sukūrė filmus „Francis Kéré: An Architect Between“ (2016 m.) ir „Torre David“ (2012 m.). Jo filmai rodyti festivaliuose, muziejuose ir televizijose – Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje, MoMA ir Venecijos architektūros bienalėje. Schwartzo fotografija ir tekstai spausdinti leidiniuose „The New York Times“, „The Guardian“ ir „Domus“.

.