„Kas bijo ideologijos?“ (1-4 dalys, rež. Marwa Arsanios, 2017-2022 m., 122 min.)

Kiekviena „Kas bijo ideologijos?“ dalis susitelkia į alternatyvius socialinius darinius ir skirtingų vietų liaudies pasipriešinimus. „1 dalis“ (2017 m.) ir „2 dalis“ (2019 m.) kilo iš menininkės tyrimo apie kurdų autonominį moterų judėjimą Jinware, vien tik moterų gyvenamame kaime šiaurės Sirijoje. „3 dalis: Mikrorezistencijos“ (2020 m.) pasakoja apie autochtonus ūkininkus Kolumbijoje, kurie saugo vietines sėklas nuo išnykimo. „4 dalis: Apsuktas kadras“ (2022 m.) – video, kuris yra eksponuojamas meno institucijose – yra menininkės žingsnis nauja, labiau spekuliatyvia kryptimi. Filmas seka kaip Arsanios, kartu su keliais kolegomis karjere, šiaurės Libane, siekia išvaduoti gabalą žemės iš nuosavybės konstrukto. Video fiksuoja grupės pastangas pakeisti teisinį karjero statusą ir įtvirtinti jį kaip žemę priklausančią bendruomenei. Tyrinėdama žemės istoriją ir ateitį, Arsanios panaudojo įvairias vizualias technikas: nuo fantastinės animacijos, iki žvilgsnio iš kirmino perspektyvos.

 

Režisierės biografija:

Menininkė, tyrėja ir filmų kūrėja Marwa Arsanios gimė 1978 m. Vašingtono mieste. Yra surengusi daug personalinių parodų, tarp jų – „Notes for a Choreography“ Lisabonos kunsthalėje (2015); „Hammer Projects: Marwa Arsanios“ Hamerio muziejuje Los Andžele (2016); „Marwa Arsanios: A Letter Inside a Letter“ Šiuolaikinio meno centre Cincinatyje (2021); ir „Marwa Arsanios: Matter of Alliances“ Heidelbergo Kunstverein (Vokietija, 2023). Taip pat yra dalyvavusi daugybėje grupinių parodų, pavyzdžiui, „No Soul For Sale“ galerijoje „Tate Modern“ Londone (2010); „Here and Elsewhere“ Niujorko „The New Museum“ (2014); „Temporal“ Pueblo „Museu Amparo“ (Meksika, 2019 m.); „All That We Have in Common“ Šiuolaikinio meno muziejuje Skopjėje (Makedonija, 2021 m.). Šiuo metu M. Arsanios gyvena ir dirba Berlyne (Vokietija) ir Beirute (Libanas).

Duslus telefono įrašas, ištrauka iš aktyvistų kino filmo, inscenizacija ar įrašas – sukarpytas, iškraipytas ir perdėliotas – ši medžiaga ne nurodo, kokiomis sąlygomis įvyko istoriniai įvykiai, o veikiau bando į jų paveikslą įterpti sąvokas „aš“ arba „tu“. Programa prasideda Jamila’os Bouhired, Alžyro revoliucijos didvyrės – arba teroristės, priklausomai nuo to, kieno kronikas skaitysite – gyvenimo inscenizacija Marwos Arsanios kūrinyje „Ar kada teko nudėti mešką? Arba: Džamilos tapsmas“ (Have You Ever Killed a Bear? or Becoming Jamila), kuriame apsiverčia vaidmenys ir istorinė atsakomybė. Tuo tarpu Alaa Monsouro ilgametražiame filme „Ainata“ užfiksuota jaudinanti scena: Libano Ainatos kaime, balkone, pagyvenusi pora ginčijasi kaip pagerbti jų nukankinto sūnaus atminimą. Ši scena įterpta tarp archyvinių vaizdų, vaizduojančių kadaise, Libano pilietinio karo pradžioje, svajones žadinusią Palestinos išsivadavimo organizaciją (PLO). Galiausiai matome Oraib Toukan švelniai užfiksuotus jūros, augalų, karnavalo vaizdus ir girdime trūkčiojantį pokalbį internetu, primenantį 2021 m. karą Gazoje. Vaizdų ir garsų montažas filme „Pakrantė“ stebina ne žiaurumais, kuriuos išgyveno ir tebeišgyvena Palestinos žmonės, o savo skaidrumu, leidžiančiu perkelti šiuos vaizdus į mūsų pačių būtį.

Ar kada teko nudėti mešką? Arba: Džamilos tapsmas

Marwa Arsanios, Libanas, 2014, 25′

Šiame performanse, pradedant skirtingomis kovotojos už Alžyro laisvę Jamila’os Bouhired reprezentacijomis ir baigiant Kairo žurnalo „Al-Hilal“ 6 ir 7 deš. numerių kolekcija, bandoma pažvelgti į socialistinių projektų Egipte ir antikolonijinių karų Alžyre istoriją bei tai, kaip jie nustūmė į paraštes feministinius projektus. Ką reiškia atlikti kovotojos už laisvę vaidmenį? Arba tapti ikona? Kaip subjekto natūra pasitarnauja tam tikriems politiniams tikslams?

Biografija

Menininkė, tyrėja ir filmų kūrėja Marwa Arsanios gimė 1978 m. Vašingtono mieste. Yra surengusi daug personalinių parodų, tarp jų – „Notes for a Choreography“ Lisabonos kunsthalėje (2015); „Hammer Projects: Marwa Arsanios“ Hamerio muziejuje Los Andžele (2016); „Marwa Arsanios: A Letter Inside a Letter“ Šiuolaikinio meno centre Cincinatyje (2021); ir „Marwa Arsanios: Matter of Alliances“ Heidelbergo Kunstverein (Vokietija, 2023). Taip pat yra dalyvavusi daugybėje grupinių parodų, pavyzdžiui, „No Soul For Sale“ galerijoje „Tate Modern“ Londone (2010); „Here and Elsewhere“ Niujorko „The New Museum“ (2014); „Temporal“ Pueblo „Museu Amparo“ (Meksika, 2019 m.); „All That We Have in Common“ Šiuolaikinio meno muziejuje Skopjėje (Makedonija, 2021 m.). Šiuo metu M. Arsanios gyvena ir dirba Berlyne (Vokietija) ir Beirute (Libanas).

Ainata

Alaa Mansour, Libanas, 2018, 63′

Galbūt ši vieta net neegzistuoja. Galbūt ji egzistuoja tik įsivaizduojamame filme, kuris taip ir nepasiekia atomazgos. Viskas prasideda nuo blėstančio atsiminimo. Kyla noras iš griuvėsių formuoti peizažą. Štai ir atsiduriame Ainatoje, pietų Libane, kur Akis seka upelio vaga iki ištakų, kur pasakojimai apie Ugarito kraštą persipina su šiuolaikiniais ritualais ir mitais. Stengiuosi apibrėžti žiūros tašką, iš detalės atkurti visumą, nubrėžti savo erdvę. Istorija privalo būti papasakota, o pasakojimai atskleidžia teritoriją, kurioje laiko archeologija išlieka tik fikcijos dėka.

Biografija

1989 m. Kinšasoje gimusi Alaa Mansour – Libano menininkė, režisierė, kurianti tyrimo būdu. Šiuo metu dirba Paryžiuje ir Beirute. Jos debiutinis dokumentinis filmas „Ainata“ (2018), nufilmuotas pietų Libane – tai kertinis darbas, įkvėptas domėjimosi archyvais. Baigusi menų ir kūrybos magistrantūros studijas – kino režisūrą (Paryžiaus 8 universitete), ji kelerius metus asistavo režisierei Jocelyne Saab, prisidėjo rengiant ir koordinuojant įvairius kultūros ir meno projektus, pavyzdžiui, 2013 m. Libane įkurtą Tarptautinį kultūrinio pasipriešinimo kino festivalį ir 2018 m. išleistą knygą Zones de Guerre (red. de l’Oeil). Pasitelkdama spekuliatyviąją archeologiją, savo darbuose ji kvestionuoja vaizdų galią ir jų santykį su istorija, tyrinėja individualių naratyvų sandarą kolektyvinių sociopolitinių mitologijų kontekste.

Pakrantė

Oraib Toukan, Palestina, 2022, 22′

Kokie pasakojimai ištrūksta iš karo gniaužtų? O kaip patys šių pasakojimų liudininkai vartoja žiniasklaidą? „Pakrantė“ nukreipia mūsų žvilgsnį į švelnius ir kasdieniškus gyvenimo veiksmus ir iš naujo sutelkia dėmesį į santykinumą kaip būdą pažinti neperteikiamą garso ir subjektyvumo esmę. Filme girdimas internetu transliuojamas Salmano Nawati balsas ir matoma Oraib Toukan netoli Gazos nufilmuota medžiaga, pamažu tolstant nuo 2021 m. vasarą Gazoje vykusio karo.

Biografija

Oraib Toukan yra menininkė, akademikė, Oksfordo universiteto Ruskino meno mokyklos dailės mokslų daktarė. Iki 2015 m. rudens vadovavo Palestinos Al Kudso universiteto Bardo koledžo menų skyriui ir medijų studijų programai, taip pat buvo vizituojanti dėstytoja Ramalos Tarptautinėje dailės akademijoje. 2015–2017 m. dėstė Oksfordo universiteto Ruskino meno mokyklos absolventų programoje. 2018 m. rudenį buvo „Mercator“ stipendininkė Leufanos universiteto (Liuneburgas) Kritikos kultūrų programoje. O. Toukan yra knygos Sundry Modernism (Sternberg Press, 2017) ir esė filmo „Vykstant įvykiams“ (When Things Occur, 2016) autorė. Pastaruoju metu yra surengusi parodas Azijos ir Ramiojo vandenyno trienalėje, Mori meno muziejuje (Tokijas), Berlyno dailės akademijoje, Heidelberger Kunstverein (Vokietija), „Qalandia International“ bienalėje (Palestina), Glazgo šiuolaikinio meno centre, 1-joje Stambulo bienalėje ir kt. Šiuo metu O. Toukan tiria „žiaurius vaizdus“ bei galimybes meninėje praktikoje juos traktuoti ir kaip objektą, ir kaip subjektą. Jos tekstai publikuoti įvairiuose leidiniuose, kūrinių rinkiniuose, bienalių tekstų rinktinėse. Nuo 2011 m. ji analizuoja ir perkuria filmus, užfiksuotus rastoje kino juostų kolekcijoje, priklausiusioje jau išnykusiems 1990–1991 Jordanijoje veikusiems sovietiniams kultūros centrams. 2019–2020 mokslo metais ji buvo EUME mokslinė bendradarbė, o 2020–2022 m. veiklą šioje institucijoje tęsė remiama Šveicarijos nacionalinio mokslo fondo. 2022–2024 akademiniais metais tęsia bendradarbiavimą su EUME.

.