Kontempliatyvūs Morgano Quaintance’o filmai pina istorijos, rasės klausimų, daugiatautės tapatybės, atminties ir jos praradimo giją. Kai išmoksti kalbėti, gali išmokti dainuoti, – sako juodaodė choro mokytoja filme Pietūs. Jos žodžiai aitriai suskamba šiandien, kai tokia didelė dalis žmonių pasaulyje vis dar kovoja už teisę kalbėti apskritai – tai kultūrinė sąlyga, kurią dažnai atspindi menininko filmai. Quaintance’as, kuris taip pat yra rašytojas, muzikantas, radijo laidų vedėjas ir kuratorius, šiuolaikiniame mene ugdo dalyvavimo ir politiškumo potencialą, o jo filmai neretai subtilūs ir jautrūs – tai kartais yra pats geriausias būdas kalbėti svarbiomis temomis. Savo darbuose Morganas Quaintance’as dažnai skaudžiai paliečia žiūrovą, tačiau tuo pat metu juose kuria erdvę pokyčiams.

Šių metų Videogramų programos kontekste puoselėjame menininko filmo kalbą kaip unikalų būdą kalbėti ir rašyti apie istoriją pasitelkiant judančius vaizdus, kurie yra drąsūs savo poetiškumu ir ryžtingai kelia opius klausimus.

Morganas Quaintance’as yra Londone gyvenantis rašytojas, muzikantas, laidų vedėjas ir kuratorius. Gimęs Pietų Londone, jis yra nuolatinis Art Monthly bendradarbis ir rašo The Guardian, The Wire, Art Review, Frieze, rhizome.org ir kitoms šiuolaikinio meno svetainėms bei tinklaraščiams. Jis yra e-Flux internetinės leidybos portalo Art Agenda redaktorius, taip pat kuratorių kolektyvo DAM PROJECTS įkūrėjas ir 2015–2016 m. Londono Cubitt galerijos kuratorius. Jis prodiusuoja Studio Visit – kas mėnesį Resonance 104.4 FM transliuojamą valandos trukmės interviu programą, kurioje svečiuojasi šiuolaikinio meno kūrėjai iš viso pasaulio.

 Kuratorė Monika Lipšic

 

Pietūs / South, 28’, 2020

Pietūs kaip filmas atsiranda būtent erdvėse ir plyšiuose tarp vaizdų. Šis filmas yra antirasistinių ir antiautoritarinių judėjimų tyrimas įvairiose pietų bendruomenėse: Čikagos pietinėje pusėje ir Pietų Londone (kur gyvena kūrėjas), Amerikos giliuosiuose pietuose, taip pat Pietų Afrikoje apartheido režimo metu. Pietūs kaip geografinio padalijimo metafora padeda suvokti, koks didelis yra pasaulis ir koks svarbus tarpusavio ryšys. Analoginės 16 mm kameros ir „Google Street View“ vaizdų naudojimas, M. Quaintance’o abstraktaus montažo technika ir jo jautrus požiūris į veikėjus paverčia mus filmo bendrakūrėjais.. Pietūs nagrinėja asmenybės ir kolektyvo, teorijos ir praktikos, socialinės atsakomybės ir galimybių, kurias gali suteikti teigiami pokyčiai, santykį.

Prarastas laikas / Missing Time, 15’, 2019

 Tautiškumas ir savastis – per atmintį išsaugomos sąvokos. Pašalinus pagrindinius prisiminimus ar istorijas iškreipiama savęs ar tautos samprata – citata iš filmo.

Prarastas laikas yra apie atmintį ir jos praradimą, apie istorinę, asmeninę ir tautinę atmintį ir savęs suvokimą. Filme susilieja dvi stiprios ir ryškios istorijos, tačiau jos ne pasakojamos, o mes veikiau stebime jų reikšmę ir atomazgą šiandien nespalvotame vaizde, iš tam tikro atstumo. Viena linijų filme įkvėpta septintojo dešimtmečio dvirasės amerikiečių poros Betty ir Barney Hillų istorijos. Sutuoktiniai teigė, kad jie buvo pagrobti ateivių; tai buvo pirmoji taip plačiai pasklidusi istorija apie ateivių pagrobimus Amerikoje. Bendradarbiaudami su nacionalinio saugumo tarnybomis, jie pradėjo intensyvius hipnozės seansus, gilinosi į žmonos sapnus. Filme mes nesužinome, kas tiksliai vyko, tačiau nuotraukos ir moters balsas perteikia stiprias jų patirtis. Todėl prie šio istorinio momento atsiradusi kita vaizdų linija – archyvinė medžiaga iš Britanijos kolonijinės istorijos ir koncentracijos stovyklų Kenijoje – kartu sąveikauja kaip galinga metafora, kelianti klausimus apie istoriją, svetimus žmonių ir valstybių sapnus, galingus žmonių minčių ir atminties valdymo įrankius ir stiprią dviejų žmonių meilę.

Kitas dešimtmetis / Another Decade, 27’, 2018

Kitas dešimtmetis sujungia 1990-ųjų archyvinę medžiagą su naujai nufilmuotu 16 mm filmu ir standartinės raiškos vaizdo įrašu. Pradedant menininkų ir meno istorikų liudijimais ir pareiškimais, pateiktais 1994 m. INIVA konferencijoje „Naujojo internacionalizmo link“, Kitas dešimtmetis tęsiasi įvairiose kultūrinėse teritorijose ir skatina suvokti, kad nuo to laiko Jungtinėje Karalystėje įvyko labai mažai socialinių, kultūrinių ar institucinių pokyčių. Dinamiška filme nagrinėjama įtampa yra tarp, viena vertus, meno pasaulio veikėjų, kalbančių tiesą institucinei valdžiai, ir, kita vertus, Londono daugiataučių piliečių išgyventų realijų – tų, kurie neišvengiamai priversti gyventi kitoniškumo centre.

.